KASČIŪNAS TV #24 20260304 svečiuose SKIRMANTAS MALINAUSKAS ir ARTURAS ŠIPELIS
FULL TRANSCRIPT
Tai mielieji, sveiki. Labas vakaras.
Labai malonu, kad taip gausi,
susirinkot.
Tiesą sakant, neslėpsiu, kad aš tik iš
lėktuvo,
nes turėjau vakar paskristi iš Austrijos
sostinės vienos, bet pasirodo ten
truputėlį iškrenta sniego ir visos oro
uostas užsidaro. Ir kai vakar bandžiau a
išskrist ir kai supratau, kad
neišskrisiu, aš priėjau prie oro uosto
darbuotojų, sakau: "Vyrai, sakau, nu
angliškai
sakau, a jūs olimpiadoj žiemos devintoj
vietoj pagal medalius,
tai čia šiek tiek sniego išskrido ir jūs
iškrito ir jūs, sako, negalit
susitvarkyt oro uosto?" Sako, nu mes
nepratę. Tai sakau, mes turbūt
negalėdami skraidyti išvis, nes mes prie
labiau prieiau, labiau link šiaurės. Tai
va, tik iš lėktuvo. Šiandien jau jis
veikia tas oro uostas. Tai labai malonu,
kad mes susirinkom į tokį a sakykum
kilnų dalyką, kilnų renginį, kur mes iš
tikrųjų ir toliau remiam Ukrainą. Ir kad
jis nebūtų toks monotoniškas renginys,
šiandien Kašiūnas TV turi pirmą savo
išvažiuojamąjį epizodą.
Tai a pažiūrėsim, kaip čia pasiseks.
Tikiuosi bus įdomu. A ir kartu su manim
yra Skirmantas Malinauskas. Skirmantai,
nežinau kaip tave pristatyt.
Tinklaraštininkų,
a, poikos
draugų. Mes kaimynai, žinot, mes gyvenam
per vieną namą, tai dažniausiai grįžtam
kartu iš įvairių
a laidų. ir Artūras Šipelis, jis yra
Angels of Light a fondo bendra įkūrėjas,
irgi nuosekliai remiantis Ukraina. Ir
šiandien pasikalbėsim, pasikalbėsim apie
daug ką, pasikalbėsim
apie, be jokios abejonės, apie tai, kas
ten vyksta, kaip viskas prasidėjo ir
kaip mes, kaip Lietuva dabar a toliau a
kai toliau turim elgtis. Bet aš gal
pradėsiu nuo tokio vis tiek asmeninių
prisiminimų, nes nuo to galbūt reikia
pradėt. A kai prasidėjo pilno mąsto
karas ir kai Amerikos žvalgyba likus
triem metam ir trim mėnesiam iki to a
karo pradžios vasario 24 paskelbė pirmą
kart priėmė beprecedentinį iš to
istoriškai sprendimą skelbti žvalgybos
duomenis sakydami kad karas tikrai bus
pilno mąsto.
Ir aš tada labai gerai tą tuos tris
mėnesius atsimenu. Aš irgi truputėlį
savo atsiminimais pasidalinsiu, bet gal
pradėkim nuo jūsų. A nuo Amerikos
informacijos ir link vasario 24 ir iš
karto po to. Kokia kokios jūsų mintys,
ką jūs, a, kokius sprendimus priėmėt, ką
darėt, Artūrai, prašau.
Na, aš tas pilietis, kuris taip stebėjau
visus įvykius nuo 14 metų. Visiem
traktavau, kad tikrai bus konfliktas.
rusai bandys pramušti karidorių e
Krymui.
Ir ką, likus keliem mėnesiam, tai turbūt
a kompiuteris, televizija, telefonas,
turbūt buvo visi įvykiai stebimi
ir tą naktį, kada jau įvyko
pilnas įsiveržimas rusų, jau buvo mano
nemiegota,
taip kad aš 2 su puse paros praleidau
prie
visų informacinių šaltinių.
Ir paskui priėmiau kažkokį, pradėjau
galvot, kokius daryt sprendimus, kaip
man papult ir kaip man padėt tai
Ukrainai. Tai mano pirma išvyka buvo su
praeities žvalgo ar Jasikevičium. Tai
mes kartu išvažiavom su visu karavanu.
Aš paskui vairuotojus, kurie atidavė
mašinas ten e grįžomės visi namo.
Tai
įspūdžiai buvo graudūs. Galiu ir dabar
net kalbėdamas susigrūdint,
kai pamačiau, kaip civiliai gyventojai
ne tik mašinų autobusais, bet ir pieškom
juda link sienos ir toks vienas
vaizdelis, kaip mama
vežimėlį stūmė, o du mažamečiai vaikai
įsitvėrė į, galim sakyt mamos kvernus,
neša dar, nu, pasakysiu, masimos
maišelius, kad būtų aiškiau.
Tai nu pilnas buvo tas toksai
neapykantos. Pamačiau, kaip blok postus,
kaip pagyvenę žmonės, kaip vaikai e
padeda maišus tampyti, pjauna šakas
a medžiam, kad blokpostas mum turėtų
tą tokį, e, nu, matomumą gerą.
M tiesiog buvau nustebęs. O kai kirtom
sieną, jau įvažiavom į Ukrainą, buvom
duota informacija įsijungti telefonus,
įsijungti navigacijas
ir atstumą maždaug 100 150 m laikyt tarp
automobilių. Aš dabar gerai neatsimenu,
bet turbūt buvo 14 automobilių, tai
įsivaizduokit,
koks ilgis kolonos.
Aš važiavau paskutinis,
kitą kartą iššokdavau į priekį su savo
mikroautobusu, kad uždaryt kelią ir kad
galėtų pravažiuot koloną. Tai vat mano
tokie pirmieji yra įspūdžiai
įvažiavus į Ukrainą.
Ir tada susipažinau su vienu majoru.
Dabar jis jau yra pulkininkas
ir jisai yra jaunesnis už mano sūnų. Ir
aš jam pasakiau, aš tau padėsiu iki karo
pabaigos.
Tai vat
jo, tai aš o to pasakojimai žymiai
paprastesni.
Vienas dalykas, aš balandžio mėnesį
atsidūriau pirmą kartą Ukrainoj. Vežam a
pirmą kartą paramą, važiavom ir patys,
bet važiavo vilkikai su automobiliais. A
na transportavimo tokie ir važiavo
atskirai dar vienas vilkikas su surinkta
parama. Na, ant bangos tada tikrai buvo
visas visas pakilimas buvo. A ir ir
žmonės gana nesudėtinga buvo visa tai
rinkti. A o paskui dar penkis kartus
teko nuvažiuot. Tai visą laiką istorijos
mano banalios. Rava ruska punktas.
Dažniausiai važiuodavom niekur neį ne į
gilį kažkur ten Lvyvio palikdavom tą
paramą ir ir tiek žinių. A, bet keli
dalykai, ar ne, kurie įstrigo. Tai
pirmas dalykas, kiek žmonių, su kuriais
teko bendrauti, jau gyvų nebėra. A,
draugų, a, kuriem vežiam paramą, kurie,
a, ten draugų artimųjų ir panašiai. A,
su žmogum bendrauju ir ir tiek žinių. A
ten daug būtų galima tų istorijų
papasakot. Bet antras dalykas, a,
važiuodavom su žmonėm, kurie labai
anksti irgi atsidūrė kovo mėnesį a
Ukrainoje ir vat kaip atrodydavo tas,
pavyzdžiui, na, tas pats Rava Ruska yra
net nufilmuota pas mane net YouTubeo
kanale vienam įdėta, a kaip atrodė
pirmom dienom, kai iš tikrųjų buvo
milžiniška a žmonių minia. A daugiausia
tai yra moterys su mažais vaikais,
šalta. Aš atsimenu vat pasakojo, ar ne,
kad didžiulė eilė, tu stovi, tu matai
tokią palapinę didelę, ar ne, ir
galvoji, nu vat ateisi iki tos palapinės
ir tau tiesiog reikia atstovėti dar ten
kiek valandų, ar ne? Tu ateini į tą
palapinę, o ten tau įpila arbatos ir
sako: "Dar dvigubai tiek stovėsi."
Psichologiškai tau yra paprasčiau, nes
jeigu matytum, kiek reikės pralaukti,
tai a tai vat gali pagalvoti tada apie
tai, kas vyksta tokiais atvejais. m
galvoju apie Lietuvą ir galvoju apie du
dalykus, kad mes kaip žmonės, aš tai
lygiai taip pat e visiškai inertiški
esam. Mum gali, jeigu šiandien mes
perskaitytume Delfi antraštę, kad yra
tikimybė, kad mus po savaitės puls, tai
turbūt labai didelė dalis net kuprinių
nesusikrautų kažkokių su būtinaisiais
daiktais ir panašiai. A ir pasakytų, kad
čia yra visiška nesąmonė. O jeigu taip
ir atsitiktų, tai galvotų, kad manęs tai
nepalies. O kitas dalykas, mes esam
inertiški, nes mes per daug bijom,
žmonės labai adaptuojasi. Tai paskui,
kai tekdavo važinėti, tai staiga pradedi
matyt, kad ta karo buitis, aišku, šalis
yra nepalyginamai didesnė, jinai a nu
taip, jinai ta tiesiog tampa kasdienybė,
ar ne? Ir kai kurie dalykai, na,
pavyzdžiui, ten pirmos oro a oro
pavojai, kaip atrodo, kad, nu, viskas
čia kažkur kažkas šalia sprogs. A paskui
tu važiuoji ar supranti, kad jau daug
kas nebereaguoja ir paskui mes ten
pradedam kalbėtis, kad ten a na eismo
įvykyje daugiau šansų yra žūti negu
sakykim oro pavojuje, jeigu ten į tave
kažkas pataikys. Vėlgi statistika kokio
intensyvumo yra tie bombardavimai ir
panašiai. Tai aš galvoju, kai mes apie
tai kalbam, a, turbūt yra prasmė
paprasta visada, ar ne, Lietuvai
pasižiūrėti, kas vyksta keturis metus
jau tuoj bus, ar ne? Mes kalbam ketvirtų
metų a praktiškai išvakarėse a karo ir
dar vienas dalykas a kai Lurinas
klausia, sako a tai kaip tos pirmos
dienos? Aš atsimenu 24 prasideda vasario
karas, vasario 16ą su Lauryna susitinku,
neatsimenu ten pro šalį ėjau Seime,
neatsimenu kodėl. Gal mes susitikom
atsitiktinai, man atrodo, ir a ir tai
buvo ne 16, tai turbūt buvo gal kokia
18, nes vasario 16 nuvažiuoja Lietuvos
parlamentarai į Kievą. Žinau, kad ir
dabar judėsiu į ta kryptim palaikyti su
trispalvėm, žodžiu, Ukrainos, kad tikrai
Ukraina tuo metu Zelenskis komunikuoja,
kad čia nieko labai nebus, negąsdinkim
investuotojų, Amerika per daug kelia
įtampą. Na, nuvažiuoja Laurynas, nu, ir
aš kaip visada, nu, tai sakau, pasakok,
tu tenai buvai, čia žiūrėk, sutelktos
vis tiek ten 200.000 tū ar kiek
kariuomenės, ar ne? Kas bus? Nu, jisai
sako, tu atsimeni, ar ne? Sako, nu,
baik, ta prasme trijų milijonų miestas,
ta prasme, vat Kievas kaip Lietuva, ar
ne, visa. Nu aš ten buvau, nu taip
rytuose gal ten tos provokacijos ten ir
taip vyksta, nu, bet kad kažkas
patrauktų su tokiais pajėgumais kievą
imti, savaitę praeina.
tiesiog būčia, aišku, neapskaičiuota
visiškai karinė operacija, bet ką aš
bandau pasakyt, kai kažkas sėdi ir
televizorių ekranuose pasakoja, kad nu
mes dabar paskaičiuokim, kokie yra rusų
pajėgumai. Dabar jie tų pajėgumų tikrai
neturi ir čia tikrai nelogiška. Tai
visiškai nelogiška buvo pulti Kevą, bet
jie tai padarė. Visiškai neaišku, koks
yra tas išskaičiavimas, kuo jie
vadovaujasi. dažniausiai vadovaujasi
visiška dezinformacija arba galvoja, kad
bus žymiai lengviau, paskui jinai jie
adaptuojasi, aišku, bet ką aš bandau
pasakyt, kad nepraskaičiuosi tokių
dalykų. Ir, pavyzdžiui, jeigu reikėtų
skaičiuoti Lietuvos situaciją, tai gali
kiek nori dėliotis, ar ne? Bet viskas
atsiremi į vieną dalyką, tai kiek tu iš
esmės gali priešintis, o viltis, kad bus
ten kaip nors protinga, niekas NATO
nepuls ir panašiai, tai naivoka. Tai va
tokios mintys.
Aš tada pabandysiu paaiškint, kodėl
vasario 16 22 metų aš galėjau taip
pasakyt ir man labai tie mėnesiai trys
po amerikiečių informacijos pasakytos
viešai.
Aš tuos labai gerai atsimenu, kadangi
jau net teko tuos amerikietišk žodžius
amerikiečių komentuoti būnant oro uoste,
skrendant į Kijevą. Tai dar buvo, dabar
bijau suklyst, bet turbūt 21 metų
lapkričio pabaiga, gruodžio gruodžio
pradžia. Ir per tą laiką iki vasario 24
aš berods Ukrainoj buvau dar tris
kartus.
Ir kai nuvažiuodavai į Ukrainą ir
klausdavai jų ir kariškių, ir politikų,
ar jūs tikrai tikit, na, kad gali būti
intervencija? Jie sakydavo, nu, daugiau
daugiausia Donbase bandys akseleruoti a
procesus, bet mes ten įsikasę, turim
fortifikacijas, ten nebus taip paprasta
ir taip toliau ir panašiai.
vienintelis žmogus, kuris būtent tuom tą
vizitą, kur aš išvažiavau pakomentavęs
jau amerikiečius į Ukrainą, sakė, kad
gali būt Kijevas, tai buvo Budanovas.
Jis mus priėmė karinės žvalgybos vadas.
Tuo metu jau įvertino tokį kaip kylančią
žvaigždę. Ir jis tada mus taip mane dar
pasivedė kaip NSGK pirmininką. Aš tuo
metu, nu, komitetui vadovavau ir a
priėmė šiaip taigi parlamentarų nepriima
a o priima tiktai dažniausiai ministrus
arba savo sakykim partneriškų tarnybų
vadovus ir jisai sakė, kad gali būt
Kijevas ir gali ją bandyt ir jisai tą
sakykim taip buvo nu atrodė kažkaip
kitaip nei visa visa dauguma kitų, kurie
kurie kurie kalbėjo kalbėjo labiau
raminančiai. Kitas vizitas, kurį labai
gerai atsimenu, kai premjerė Ingrida
Šimonytė mane pasiėmė į savo delegaciją.
O čia buvo vasario 6ą ir mes buvom
būtent Donbase, buvom a Severa Donecke,
e ir buvom nuvažiavę, nu, rusų zona buvo
kilometras kažkur ir kalbėjo irgi su
tais vadovaujančiais asmenim. mus
pristatymus darė ir tie patys generolai,
pulkininkai irgi įrodinėjo, kad nu
nebent Donbasė nieko daugiau nesugebės
ir panašiai. Ir aš atsimenu grįž
grįždami iš iš tos fronto linijos
sustojom Save Rodonėskai, jūs žinot, jis
ten po kelių savaičių atiteko rusų į
rusų okupaciją ir tada aš taip kažkaip
prie premjerės sakau, Ingridas sakau,
pagalvokim, jeigu po poros mėnesių jau
miestas šitas priklausys rusam. ir toks,
nu, apokaliptika tokia, bet jinai, nu,
jinai vis tiktai ir ir ir įvyko. Tai iš
tikrųjų taip va čia ir gali paaiškint,
kad grįždavo iš Ukrainos ir mūsų žmonės,
kurie Ukrainoj tarnavo tuo metu, mes gi
turim SOP, turėjom SOP misiją, savo
karinius patarėjus, sako: "Ne, pilno
mąsto neturėtų būt." Nu, toks vat buvo
tokia buvo nuotaika. Kada man įvyko
lūžis? Kada man įvyko lūžis? Tai yra
vasario 21 dieną, kai Lietuvoj apsilankė
Pentagonų tuometinis vadas Ostinas. Nu,
atsimenat tą didelį dėdę tokį. Ir vėl
kažkaip Ingrida pasikvietė mane į
vyriausybę,
pokalbis su juo ir jis tokiu ramu, jis
gi buvęs kariškis balsu sako, nu
žiūrėkit, teoriškai
gali karo nebūt, jeigu Putinas nuspręs
kitaip, bet jis yra priėmęs sprendimą ir
čia yra kelių dienų klausimas. Ir va
tada aš atsimenu vos ne taip kėdėj taip
žinai įstrigau, nes po tokiu žodžiu, nu
tokio jau pareigūno žodžių ir tada nuo
tada jau žiūrėjau kiekvieną rytą, nes
dažniausiai rytais, parečiais viskas
prasideda. A ar prasideda ar ne? Ir tada
24 viskas viskas ir prasidėjo.
Taip, tai iš tikrųjų a iš tikrųjų tokie
tokia buvo tas kelias į 24 vasario. Aš
labai gerai atsimenu dar vasario 16 vat
kai mes keliese parlamentarai važiavom,
nes buvo amerikiečiai buvo pranešę, kad
16 vasario gali pradėt. Buvo tokia
informacija. Mes specialiai skriddavom,
važiavom ten iš kelių frakcijų ir
atsimenu Zingeris nusileido žodžiu oro
uoste, važiuojam į Kijevą naktinį. Tai
kur kur fortifikacijos, kur tankai, kur
kur žinai? Nu toks klaus toks buvo. Nu
to net nesijautė, žinai, to tokio vat
plika akimto to nesijautė.
Bet Lietuva pagalba turbūt anksčiau
pradėjo teikt. Taip, iš karto mūsų
Stingeriai. Stingeriai važiavo. Taip,
tai aš manau, kad čia ir buvo esminis
dalykas,
kad deja reik pripažint, kad vakarai
suklydo vienoj vietoj. Jie visą laik
galvojo, kad jeigu netieks paramos
ukrainiečiams, tai deeskaluot gali
situacija. O atvirkščiai, reikėjo tiek
suteikt paramos, kad būtų atgrąsymo
efektas. Tai čia nuolatinė ta klaida,
kurioje vakarai gyveno ir tiesą sakant
neišlipo iš tos klaidos iki šiol. Nes
jeigu mes kalbam jau apie tuos keturis
metus, kurie ėjo, mes žinom tą etapą 22
metų a jau antra pusė 23, kai tu galėjai
bandyt periminėt atgal tas užgrobtas
žemes, ar ne? Jau galėjai kontratakuot,
bet mes negavo Ukraina tiek paramos,
kiek galėjo gauti, nepriėmė galbūt tam
tikrų sprendimų ir tas kontrpolimas, na,
nepavyko, koks jisai, koks jisai buvo
suplanuotas. Tai čia irgi, matyt, reikia
kalbėt apie tam tikras irgi to tų
keturių metų alinančių metų etapus. Tai
kokios būtų šiaip įžvalgos dėl pačios
rusų taktikos ir taip toliau? Mes gerai
atsimenam tas pirmąsias savaites, nu
sutikit, ten pakilimas, kai ukrainiečiai
atsiima ir gastomelį, kai ten mitas apie
močiutę iš lango su sloiku numušusi
dronu, kas turbūt nenumušė, bet nu bet
nesvarbu,
bet tai čia tai labai svarbu, ane,
užkurti čia pirmom dienom, pirmom
savaitėm čia ukrainiečiai triuškina
rusus va toj informacinė
kiek paskui buvo išmesta be reikalą.
Įsivaizduoju. Jo, tai tai ta prasme vat
kaip rusai pakeitė taktiką ir kada tai
padarė?
Man tai teko, kaip pasakyt bendraut su
kariškiais, a ne eiliniais, o vadais.
Tai vienu žodžiu pasakojo, kaip karo
pradžioj nukreipiamuosius ženklus į
Kijevą ten išdėliodavo taip, kad jie
būdavo jie, nu, grubiai pasakius, į
aklygatvėj varomi ir ten jie būdavo
sutriuškinami. Ir įsivaizduokit, kai ta
didžiojoji rusų armija buvo koks
pasirengimas, jeigu leitenantų
planšetėse tie, kur nešiodavo m
žemėlapyje 7276
metų buvo randami. Tai kaip juos
išsiuntė į tą specoperaciją?
Irgi yra tokie klausimai.
O ką vakarai, kada prasidėjo tas
nustūmimas nuo Kijevo? Vakarai vangiai į
tai visą žiūrėjo ir manyčiau
Charikovo Hersono kada buvo
išlaisvinimas, buvo turbūt kontrapuolima
tas kontrapuolimas ukrainiečių
sustabdytas. Net a kiek girdėjau
vokiečių, nes tipo išsigando,
kad bus panaudotas branduolinis ginklas.
Tai labai gaila. E ta rusų armija
pradžioj buvo tikrai tokia pavėpos ir ją
buvo galima tikrai stumt tolyn,
bet deja, kad vakarai labai vangiai į
šitą
žiūrėjo. Gal dabar po truputį pradeda
suprast, bet rusai irgi tobulėja.
nereikia
e priešo nuvertint. Jeigu jisai būtų
toks, koks buvo karo pradžioj, tai
turbūt ukrainiečiai būtų dabar Maskvoj.
Tai vat labai karas keičiasi savo
profilį tą
pirmom dienom, ką aš mačiau ir kas dabar
yra, tai
atstumai auga ne kiek
a technologijos tą atstumą padaro tokį
didelį.
Yra tekę būt fronto linijoj
pro Žironus žiūrėti rusų apkastą. Tai
yra 1us 2 km.
Tai o dabar jau 35 km jau pavojinga
važinėti. Mes prieš savaitę su
savanoriais grįžom,
lankėmės
Charkiove, Slavinske.
Pro Kromatorską pravažiavom ir buvom
pavlogradę. Tai tikrai jau nu baisu yra.
Turbūt ir Slavinsk neteko dėt slemenes
ir šalmas, nes pradėjo dengt
miestą kabais.
Gavom informacijos iš Razovo, kad virš
Slavensko kaba sparnas, tai rusų
žvalgybinis
dronas.
Nu, truputį nejauku, bet mes prisidengėm
sugriautų pastatų
lokaciją. O jie turbūt kabais kabus
mėtė, kur yra daugiau judesys, kur yra
dar nesugriauta infrastruktūra miesto.
Nu, pralaukiam, o paskui jau išvažiavom
susitikt su kariškiais.
Skirmandai, ar tu kada, nu, prisipažink
atvirai, tikėjai, kad ukrainiečiai gali
atgaut teritorijas? Mes dažnai
politiškai sakėm, iki 91 metų sienų, čia
mūsų tikslas, remsim tiek, kiek reikės.
Nu, tos frazės gi buvo ir dabar kai kur
dar jos pasirodo.
Aš dar truputį įsiterpsiu. Aš tikėjau,
kad aš
sekančią vasarą, kaip pasakyti pabaigoj,
kad lanky sėsiu ant motociklo ir
važiuosiu
į Azovos stalį.
Aš galvoju, žinai, kadangi vis tiek
atsidurs visa tai YouTube, tai šiaip
visą laiką tokiuose formatuose geriau
kalbėt maksimaliai atvirai. a, nesinori
nieko demotyvuot, bet yra visiškai
aiškus, visiškai aiškios kelios bangos,
ar ne? Tai kai pačioj pradžioj atsiduri
a Ukrainoj ir aš nebuvau su pačia
pirmąja banga, bet pirmi mūsų
važiavimai, tai tu matai visišką
pakilimą, nes yra eilės žmonių norinčių
eiti kovoti ne visus ima yra
na yra tikėjimas labai aiškus, kad a
metai praeis ar ar ar dvieji metai
praeis praeis. Tai pirmiausia rusų
nuostoliai bus tokie, kad jie iš esmės
toliau tęst negalės. Yra kalbama apie
tai, kad Krymą galima pabandyti
atsiimti. A ir pačių įvairiausių tų
scenarijų yra, bet jie visi atrodo
Ukrainai tikrai palankūs, ta prasme, kad
Ukraina nepalūš. Ir plius rusai gana
stipriai, nu, nebeviltiškai atrodo, bet
labai prastai. Čia gali prisimint visus
ten tuos gostomelius, gali prisiminti jų
kolonas, kurios tringa ir ir yra
naikinamos bairaktarais, a, ir taip
toliau. Tai tuo metu atrodo ir paskui
kaip viskas pradeda keistis, ar ne? Nes
a tos nuotaikos pradeda keistis, žmonės,
pas kuriuos važiuojam, pradeda a galvot,
kad įdomu, kaip tai bus ir ir pradeda po
truputį trūkti na žmonių, kurie eitų
savanoriais. Ir čia daug tų labai yra
istorijų. Mes vat Užkliusuose kalbėjom,
ar ne, kad na žmonės galbūt įsivaizduoja
vat jeigu kažkas čia Lietuvoj kiek
liktų, ar ne? Tai a mes tokį turim
scenarijų, kad visi turi pasirinkimą, ar
ne? Kaip kaip į turistinę kelionę. Aš
išvažiuosiu, paskui gal grįšiu. E
realybės yra visai kitos. Kai prasideda
karai, tai tikrai a tas teritorijas
palikti sudėtinga yra. Tada atsiranda
daug tų, ką dabar naudoja Kremlinė
propaganda, ar ne, ta vadinama
busifikacija, nes teritoriniai
komplektavimo centrai jau turi ieškoti
žmonių ir a nepaisant to, vis tiek
Ukraina išlaiko didelės didelę didelę
kariuomenę ir ta situacija jinai tokia
tampa patinė. Dar vienas labai didelis
tikėjimas, tai yra ką partizanai
Lietuvos turėjo, kad a Amerika yra
didelė galybė ir jeigu jinai mato
grėsmę, tai jinai labai lengvai klausimą
gali išspręst. Ir man iš tikrųjų tas
klausimas yra labai įdomus, nes,
pavyzdžiui, mes žiūrim dabar į
Venesuelą, a, ir mes matom, kad tu gali
padaryti tas tikslines operacijas. Aš
dabar prisimenu, ar jūs turbūt irgi
prisiminsit, kaip Prigožinas traukė link
Maskvos ir kiek Putinas yra supanikavęs,
išėjęs į eterį, a kreipiasi tiesiogiai,
kad žiūrėkit, valdžiai kyla pavojus,
nacionalinė gvardija eina kariauti, kuri
neturi iš esmės karinės patirties ir
kreipėsi prie Gožino Vagnerio karius,
kad žiūrėkit, jūs čia a einate
nusikaltimus daryti, tuo pat metu
numušinėjami lėktuvai ir tu supranti,
kad ten 30- 50.000 tū žmonių gali
sukelti milžinišką krizę ir žmonės
pasitikinėja vos ne su gėlėmis, ar ne,
tą patį prigožina. Ir tada kyla
klausimas, vat, pavyzdžiui, jeigu tu
tiek silpnas esi ir jeigu, pavyzdžiui,
ta pati Amerika gali, ar ne, ten paimti
bet kurį diktatoria, iš esmės jį ten
išgabenti arba dabar, pavyzdžiui, mes
matom, kas vyksta Irane, kai irgi jau
yra pranešama apie tai, kad a bet kurią
akimirką gali įvykti karinė
intervencija, o ten šalis tikrai
palyginama ir visos branduolinės
programos ir panašiai. Tai vat man
atrodo, kad klausimas, kodėl to neįvyko
čia. Aš iki to, aš atsakymų iki dabar
neturiu. Mes čia galim kalbėt apie tą
paritetą. Žmonės paskui stipriai
nusivylę. Dabar mes irgi turim tą pačią
situaciją, kad Europa iš esmės perka
ginkluotę. Trampo administracija labai
labai kuklį remia. Čia vėlgi galima
kalbėti apie tos ginkluotės dydį, bet
vat ką aš bandau pasakyt, kad yra
dalykai dabar, ypač po žiemos, kai yra
šalta, kai yra daug aukų ir panašiai, a
darosi vis sudėtingiau ir sudėtingiau.
Ir kitas dalykas, apie kurį irgi niekad
nekalbam, yra įdomus man kaip fenomenas
nenagrinėtas praktiškai. E, jum neįdomu,
kas vyksta okupuotose teritorijose. Vat,
pavyzdžiui, kaip mes turim gi tas pačias
patirtis, ar ne? Na, Lietuva jinai be
be, sakykim, partizaninis tas visas
judėjimas a didelis, bet šiaip
įsileidžia pirmiausia per ultimatumą čia
karines pajėgas, paskui a paskui tos
karinės pajėgos, kai čia yra praktiškai
priešinti sudėtinga ir ir mes okupuojami
ir tu gali matyti, kas vyksta, ar ne,
ten trėmimai ir panašiai. Tai,
pavyzdžiui, man tenka šiek tiek
bendrauti su žmonėmis, kurie irgi iš
arti mato ir a ir kaip a kaip keičiasi
nuotaikos, ar ne? Yra teritorijos,
pavyzdžiui, kokios nuotaikos Kryme yra,
ar ne? Kad a žmonės arba tam pačiam
Marijupoly ir panašiai, kai atsiranda
tada kategorija žmonių, kurie sako:
"Žiūrėkit, mum jokio skirtumo, kur dabar
svarbiausia, kad pasibaigtų karas,
paskui žiūrėsim, galbūt geopolitiškai
kažkas keisis ir taip toliau." Tai tų,
ta prasme, tai yra taip ne viena
nevienareikšmiška ir ir vat galvoju,
pavyzdžiui, aš visą laiką žiūrėdamas į
Ukrainą suprantu, kad tai yra
didžiausias saugiklis a Lietuvai, bet
visą laiką galvoju, jeigu būtų čia, ar
ne, mažesnė teritorija, a greitesnis
judėjimas, ar ne? Ką daro, ką daro
rusai, irgi jie labai gerai pasimokė a
pasimokė, mano galva, iš istorinių
pamokų, nes daugelis galbūt Sovietų
Sąjungoj įsivaizdavo, kad per Stalino
represijas tu gali a tas nacionalines
valstybes užrakinti ir laikyti, ar ne?
Bet, pavyzdžiui, tos pačios Baltijos
šalys labai aiškiai parodė, kad ateina
laikas, vis tiek yra disidentinis
judėjimas, partizaninis judėjimas,
paskui pradeda atsiskyrinėt, paskui
jeigu yra kažkokia krizė, visi iš paskos
pradeda eiti. Bėda. Bet iš esmės ko jam
reikia, ar ne? Pavyzdžiui, Lietuvoj? Ne
žmonių, dabar daug kas rusiškai nekalba.
Aš garantuoju, kad čia sėdi žmonių,
kurie jau rusiškai nebelabai kalba. Tai
gal iš principo nekalbai,
bet reikia, nu, iš principo, matai,
vienas dalykas, bet kitas dalykas, kai,
pavyzdžiui, mano vaikai nekalba ne iš
principo ir, pavyzdžiui, jiem rusiška
propaganda pasidaro iš esmės
nebeaktuali, nes tu jų nepasieksi, ar
ne? Jam kaip su kinų kalba kažkas
panašaus. Bet kur yra problema, kad
pačios teritorijos pasidaro svarbos.
Pavyzdžiui, a jiem yra svarbus
Kaliningradas, ar ne, Karaliaučius ir
panašiai. Tai ką tada tu darai, ar ne?
Tai aš įsivaizduoju, tai kaip Ukrainoj
mes čia ne neįvardinam kaip genocido
tiesiogiai, nors gali tai sakyt, bet iš
esmės tu sakai iš vienos pusės leidi
trauktis tiem, kurie yra a nu kurie nori
priešintis, bet sakykim a atsitraukia į
Vakarų Ukrainą, kuri jiem yra saugiau.
Naikini, kurie ten lieka visus.
Pavyzdžiui, kodėl mes, didelis
klausimas, kodėl neturim tokio aktyvaus
okupuotose teritorijose partizaninio
judėjimo, daug diversinių aktų ir
panašiai. Tai čia nenoriu labai
išsiplėst, bet yra daug apie ką pamąstyt
per tą laiką ir aš visą laiką tai
projektuoju į čia ir dabar. Tai į čia ir
dabar projektavimas yra aiškus, kad
pirmas dalykas e pamoka atlaikyti pirmą
smūgį. Ta prasme čia kaip kovoj labai
sudėtinga. Stovi du žmonės. Visi čia
vyrai turbūt iš patirties žino, ar ne?
Kad tu jau jauti, kad bus kažkas, ar ne?
Ir dabar klausimas, nu visą laiką tai
bus, kad tas, kuris pirmas smūgiuos,
turės didelį pranašumą. Nesvarbu, koks
tu būtum kietas, jeigu tu gausi tą pirmą
smūgį, tu jau turi žalą ir toliau jau
tau iniciatyva. Tai va, čia vat yra
klausimas, reiškias, to pirmo smūgio. O
toliau Ukraina atsilaikė, paskui tie
smūgiai išsilygino, kažkuriuo metu
Ukraina atrodė netgi mano galva geriau
negu Rusija. Ir klausimas, kaip kaip
išsispręs. Aš visą laiką esu tas
paskutinis sakinys žmogus, kuris sakau,
a, kad nesergu už jokius taikos
susitarimus, nes jie iš esmės Putinui
atriša labai daug galimybių, atriša
rankas, ypač jeigu būtų sankcijų dalis
atšaukinėjama ruoštis naujom karinėm
operacijom. be karo jisai negali, bet
aišku vėlgi, kai kalbam, vat kalbėjom su
RDK, rusių savanorių korpusu, ar ne,
kuris čia į Lietuvą buvo atstovais
atvykę, tai jie sako: "Nu, mum nesvarbu,
kur kariaut su Putino režimu, ar
Ukrainoj, ar Lietuvoj." Ir aš galvoju,
žinai, aišku, visą laiką yra optimizmo,
nes aš įsivaizduoju, kad irgi, kai of
the record tenka kalbėtis, tai mums
sako, žinai, jeigu Putinas padarytų tą
strateginę klaidą, kad ir kaip keistai
tai skambėtų ir, pavyzdžiui, užpultų
Lietuvą, tai galbūt čia būtų pats
geriausias dalykas, koks gali būti vėl
kažkas iškirps ir tai įdės, kaip tavo
ten su svaru pokalbyje. Bet kas pats
geriausias dalykas, kuris galėtų būt,
nes NATO priversta įsijungti, Ukraina
yra dar pakankamai stipri ir tada jau
viskas keliasi, viskas Rusijos
teritoriją ir tada iškart matosi, kad
Putinas peržengė linijas. Tada
klausimas, ar Kinija dar į Putiną
investuoja, ar jie ieško kito žmogaus.
Pavyzdžiui, ten Krila Dimitrija kokį
nors sodina. Klausimas apie branduolinį
ginklą, matosi greičiausiai, kad jie
nieko nepanaudotų. dar kokia nors
teritorinė ten kokia liga, tai vat čia
ta prasme tik per tai tu mąstai, ar ne?
Bet jeigu kas bus, pavyzdžiui, po trijų
ar penkių metų ir dar paskutinis
dalykas, kas bus, pavyzdžiui, tam
pačiam, žinai, jeigu Trampo vėlgi keisis
atgal administracija į demokratus, a
kaip visa tai atrodys? Žodžiu, daug
labai skaičiavimo. Tai čia jum va
politikam reikia daug skaičiuot. Tai a
ir skaičiuojam aišku kalkuliatorių
ne tuos planus B ir C kaip ten ministre
pirmininke, bet jeigu taip rimtai
modeliuot galimus scenarijus mūsų
atžvilgiu, tai mes prie to tikrai
palaipsniu jau po truputį einam. Bet aš
pabandysiu atsakyti į klausimą, kodėl a
kodėl vakarai nedavė tiek ginkluotės,
kiek galėjo duoti būtent tuo lėamu
momentu, kai galima buvo perlaužti
įvykius, ar ne? Nes toks momentas tikrai
yra buvęs, nes tada buvo pasiruošimo
tokia pauzė, sulėtėjęs karas šiek tiek
jis buvo, ar ne? Ir tada rusai įsirausė,
įsitvirtino, fortifikavosi, a perėjo
prie Naujos karybos metodų, kuriuos
puikiai jau dabar matom ir žinom ir ir
praleist buvo laikas ir yra vienas
momentas ir pavyzdžiui va tu gerai
pagavai a Skirmantai, va tas Prigožino
maištas, kur buvo, ar ne, ir tas tikrai
silpnumas struktūrinis buvo Rusijos, ta
prasme, nežinau, kiek jis ten būtų
nuėjęs, bet prie Maskvos jis būtų
priėjęs, ta prasme, ar ne? Tiktai buvo
įvyko tenais visokios derybos, ten
Lukašenkai įsijungė ir panašiai, bet ir
tada vakarai, kur buvo galimybių langas,
matyt, ane, nu, sutikim, kad kažkokios
galimybių langas, tada siuntė žinutę
ukrainiečiams, žiūr, nesinaudokit šituo
maištu. ta prasme ir jiems buvo siųsta
žinutė tokia, suprantat? Tai čia išeinam
į tą tokią senąjį vakarietišką
įsitikinimą, kad geriau jau Rusija, kad
ir žinai kažkokio tai to autoritaro
rankose, bet tu bent jau žinai su kuo tu
turi reikalą. Nu pamenat, čia yra nuo
Garbačiovo laikų, kai net ir mūsų
nepriklausomybės atkūrimas tai nebuvo
didžiulė vakarų svajonė. Po to jau tai
tapo visu mūsų svajonė ir ir sėkmės
istorija. Laurina biškį kitaip mąsto.
Jo, jo, tai gerai, bet aš tuoj bandysiu
tuoj pasakyt, kur problema. Ir tada visi
sakė, kad ne ne netrukdykit Gorbačiovai,
nes jeigu sužluks sovietai arba Rusija į
kelias dalis, ar ne? Tarkim, atsiranda
tas juodosios skylės scenarijus, ko
labai vakarai nenori, o kur tas
lagiminėliai tie juodi vaikščios, ar ne?
Pas kur jie bus? Kas ten tuos mygtukus
galės spaudyt? Ta prasme, pas juos
panika yra. yra vat šitoj vietoj ir va
tas vat branduolinis a ginklo e reiškias
šantažavimas, ką daro Rusija, nors
dažniausiai tuščiai tai daro, ar ne? Ir
kelis kart jau įrodyta, kad tai tušti
žodžiai buvo, tai yra labai stipriai
įstrigę vakarų sąmonei bet kokius
veiksmus darant prieš rusus, ar ne? Ir
vat ir gavosi todėl, kad davė tiek
Ukrainai, kad nu padėt gintis, ar ne?
Bet ne neatsiimti teritorijų ir ir ir
panašiai ir taip toliau. Ir vat šitas
momentas, jis yra labai toj vakarų
mąstysenoj stipriai iki šiol yra
įstrigęs nuo vat nuo to vat perastroikos
laikų, kad vis tiek geriau, kad kažkokia
centralizacija būtų būtų toj toj
Rusijoj, nes jeigu ateis vat prie Gožino
Vagnerio tipo grupuotės, tai prasidės
chaosas ir mes tada net nežinosim, ką a
toj situacijoj daryt. Bet aišku, jūs
turit kitą nuomonę.
Jo, aš pabandysiu savo versiją pasakyt.
Čia mano nuomonė.
E, aš manau, kad pašaltojo karo laiku
Rusija labai daug padarius yra
investicijų į Vakarų pasaulį.
E, labai dirba daug struktūrų, fondų
visokių, kurie pereina tiesiog turbūt į
vietinius politikus.
gi išgimdo vakarai patys rusų pasaulio
vakaruose politikus, kurie daro įtaką
politiniam sprendimam e tose šalyse. Tai
yra mano tokia nuomonė.
Tai matyt čia ne viensas kitą papildanti
teorija, kitaip tariant, ar ne, kad tai
irgi veiksnys. Nu gerai, pažiūrėkim,
kaip keitėsi. Nu iki šiol dar turbūt
galime atrast Vokietijoj tą Ruslands
ferštėjerių, ar ne? Aš jau nekalbu apie
radikalias partijas, bet kalbėkim apie
netgi tas tradicines partijas. Ten yra
vis tiek į ekonomiką linkusių a
politikų, kurie nori ir toliau vat
atsiradus galimybėj su rusais ten dujas
pirkti, ar ne, dar kažką, nes jie
skaičiuoja kaštus ir taip toliau. Tai o
kas buvo prieš 10 metų?
Čia antada tas pasod. Absoliučiai. Tai
Angela Merkel, jinai realiai tikėjo, kad
Nordstmo projektas yra ne tik
komercinis, bet ir geopolitiškai
naudingas, nes jeigu tu prekiausi, tu
nekiausi.
Taip tiesiai šviesiai sakė: "Mes būsim
tarpusavy priklausomi. Jie turės rinką,
mes turėsim šaltinį eksporto ir mes čia
šitoj vietoj būsim kartu. Ir žodžiu,
galbūt priklausomai bus tokia, kad mes
tiesiog galbūt nebūsim, bet tai maitino
tą galų gale jau ilgainių ir karo
ekonomiką. Ir tada Rusija iš esmės
atsistojo ant tų karo ekonomikos a
bėgių. Ir iš esmės tai kaip tik o šalia
to dar neduok ginklo Ukrainai
pakankamai, ar ne? Ir iki karo pradžios
pilno mąsto ir po to ir taip toliau. Nu,
vokiečiai išvis pradėjo nuo 5000 šalmų
ir karo lauko ligoninių. Pamenat gi buvo
toks jų pirmas paketas paramos. Nu tai
jau po to jau įvyko pokyčiai su
pistorijum, aišku, su juo su su juo
atėjusiu. Bet dabar einam truputėlį į
karybos pokytį. Va čia va jau tuoj eisim
ir į lietuvi lietuvišką visą gynybos
problematiką ir įgaliimus scenarijus ir
ką mes dabar turim daryt. Bet iš
principo matyt šitie keturi metai jie,
na, tikrai iliustruoja didžiulę
karyboje, na, gerai, transformacija,
revoliucija. Čia a galima silpnesnį,
stipresnį žodį naudot. A, važiuojant ir
nu analizuojant ir važiuojant jums
daugiau vat važiuojant į vietą kalbantis
su ukrainiečiais, kaip kito jų a
gynybinės strategijos, kaip kaip kitojų
rusų grėsmės vertinimas, rusų taikomi
metodai? Taip, viskas atsimenat 22 metų
jau Skirmantas užsiminė apie koloną,
nušauni pirmą
tanką paskutinį ir per vidurį benzovėžį
ir jie įstrigo, ane? Nu tai va tokia
buvo logika karinė rusų. visa ta jau
sena istorija, ar ne? Jau aš čia kada
paskutinį karto fronte matėte sunkią
techniką? Nu gerai, iš Ukrainos pusės.
Nu tai žodžiu karybos transformacija
turbūt labai senai sunkią techniką
mačiau.
Gal aišku yra labai jinai ir slepiama,
ir saugoma. Aišku, tais metais, kada
davė Haimarsus, kada davė Brėlis,
esu apčiupinėjęs, sėdėjęs ir matęs, tai
patys kariškiai nuveždavo į tas
lokacijas ir pasifotografuodavom ir
pasifilmuodavom. Dabar aš nemačiau
paskutiniu metu nieko tokio. O
technologija žiauriai pasislilinkė iš
rusų pusės ir iš ukrainiečių. m vien
tiktai tokia yra rusų grupuotė, nu kaip
grupuotė struktūra Rubikon. Tai vat
paskutiniu metu, jeigu čionai kas
domitės ir matėt informaciją, kur kelias
iš Pavlovrado į Pakrovską, e tai buvo
Rubikono
paleisti dronai. Čia va, pavyzdžiui, yra
pavyzdys. Čia yra Molnia dronas. Tokiais
dronais buvo apšaudytas tas kelias. ir
daug ir civilių mašinų, ir karinės
technikos daug nukentėjo. Tai
o Rubikonas tai jisai dirba ir valdoma
tie visi dronai tai yra iš Maskvos. Tai
įsivaizduokit kaip dabar yra kariaujama.
Atvažiuoja technikai palieka paleidžia
ten tam tikru atstumu, o jų patys
pilotai sėdi kažkur toli. Aišku, lygiai
taip pat ir ukrainiečiai yra. Nereikia
galvot, kad netobulėja ir yra matyt
matėsi esu poligonuose, kaip yra
išbandomi ukrainietiški antžeminiai
dronai, tai irgi pilotai kažkur tai
gerokai už kelių šimtų kilometrų.
Tai tokie vat pastebėjimai yra.
Čia ateis ir mano laikas, nes aš labai
nesportiškas, galėsiu droną pilotuoti
arba ant žeminį iš toli, žinai,
sėdėdamas patogiai fotelį. Bet tai tu
paaiškink dabar žmonėm, ar ne? Atėjo
žmonės, nusipirko bilietus, parėmė
Ukrainą. Labai ačiū už tai. Sako, seniai
nemačiau sunkios karinės technikos. O
mes perkam leopardus. Tu gi viską žinai.
Tai kodėl mes perkam leopardus?
Ačiū, Skirmani. Planavau planavau sau
užduot klausimą šitą, bet čia labai
rimtas klausimas, tiesą sakant, ir
pabandysiu atsakyt. A kur mūsų dilema
gynybos politikoj? Va, dabar turim
istorinį aukščiausią NATO rodiklį
finansavimo. Nu vis tiek mes mėgstam
tuos rodiklius pasižiūrėt. Lentelės
svarbu, jos yra NATO susitikimuose ten.
Mes dabar pirmoj vietoj. Bet visas
gynybos planavimas, jis yra pagal NATO
katalogą.
Ką tai reiškia? NATO žiūri per visą
aljansą ir žiūri, kurios yra silpnos
vietos
ir mato, ko, ko trūksta.
Tai vadinamieji capability targets,
pajėgumų tikslai, kuriuos po to iškelia
keturiem metam į priekį ir jūs turite
vat Lietuva turi tiek turėt oro gynybos
sistemų, tiek turi turėt sunkiųjų
brigadų, tiek lengvųjų brigadų, kas yra
sunkioji brigada, tai yra tanko
batalionas, pėstininkų kovos mašinos, ar
ne, artilerijos batalionas, visa kita ir
taip toliau. Ką turi turėt Lenkai, ką
turi turėti Baltijos šalys ir taip
toliau.
Bet tada, nu, kas truputį bando vis tiek
kritiškai mąstyt, klausia: "O NATO jūs,
mielieji, planuojate
savo gynybą pagal senas koncepcijas
manevrinio karo, kur būtent viskas
mąstoma divizijom ir ir brigadom
ir triuškinamais smūgiais, ko kas aišku
yra labai svarbu, jeigu amerikiečiai yra
in ir jie dalyvauja tame." O ar jūs
įvertinat va tą transformaciją, kurią
mes va ne truputėlį palietėm ir savo
planavime jau įvedat tą transformaciją,
pripažįstat, kad tai yra transformacija
ar ne? Nes du metus man kaip NSGK
pirmininkui man buvo tikrai sunku. Mes
debatavom sistemoje, ar dronai,
bepiločiai orlaviai, kova su jais, ar
tai yra karo aidas. Tai yra, nu, buvo
teorija, kad tai yra dviejų neturtingų
kariuomenių įrankis, kadangi trūksta
municijos. ukrainiečiam trūksta to ir to
ir to. Jie kompensuojasi per dronus su
sprogmenimis. Nu, buvo tokia teorija.
Ateitų prieš NATO. NATO įjungia visus
savo įgalintojus. Amerikiečių deep
straikas ateina su visa visais visais
kitais užgula visa galia. Ir iš rusų ten
tų visų sprendimų priėmimo komunikacijų
centrų nieko nelieka ir yra suduodamas
triuškinamas smūgis a rusams. Nu tokia
koncepcija yra. Tokia yra koncepcija. Nu
ir vat mes vat du metus diskutavo. Na ir
kita pusė sakė, kurioje ir aš buvau,
sakau, žiūr, nu tai yra, nu gerai, jeigu
net ne revoliucija, tai bent jau
transformacija kariyboje ir ar bent jau
mes suvokiam tai, kad gali atskristi
daug pigių oro a oro objektų, kurie gali
sudaužyti tavo kritinę infrastruktūrą,
sudaužyt tavo visus karinius dalinius,
tas brangias, sakykim, visas sunkiassias
technikas ir taip toliau. Ir va čia yra
klausimas, kaip mums kaip valstybei, na,
va čia naviguot. Viena vertus yra NATO
kolektyvinė gynyba ir planavimas, kuris
yra toks, koks jis yra. po truputį jie
atidaro jau ir tą, sakykim taip, be
piločių orlovį pasaulį per lėtai, nes
vis dar senos koncepcijos vieni
vadovėliai, nu, žodžiu,
man vienas karininkas, aš aš buvau
bandžiau karinę mintį Lietuvoj paskatint
nacionalinę, bet aš ten tuos aštuonis
mėnesius turėjau tiktai ministravime,
bet prieš pat rinkimus jau, nu, mes
žinom kaip jie baigėsi, surinkau visą
visą generalitetą, visus batalionų vadus
ir vienas drąsus bataliono vadas pakėlė
ranką, sako: "Ministrei, mes jaučiam, ką
nori tą pokytį gynybos minty, žinai,
savarankišką įvesti, ane, kur visuotinė
gynyba, bipiločiai, orlavoviai, kiti
dalykai, fortifikacijos ir taip toliau.
Sako, nu, problema yra kokia? Nu, mes
tai vadovėliai kiti buvo, suprantat? Ir
dabar tu turi sau užduoti klausimą, kad
aš turiu atšokt nuo senų koncepcijų,
permąstyt jas ir eit į naujas. Tai
geriau aš pasakysiu, kad tai yra karo
aidas, o ne transformacija. Suprantat?
Va čia yra problema. Ir tai ne tik
Lietuvos problema, čia yra viso viso
NATO problema. Ir iš čia tos visos
dilemos ir tie visi klausimai. Dėl
leopardo aš tai trumpai atsakysiu, čia
toks draudimo polius Vokietijos
brigadai. Tai čia dar yra kiti dalykai,
kurie irgi, manau, nu, manau, kad
paaiškintų, verti dėmesio ir taip
toliau. Bet aišku, įsivaizduokim, va
dabar situacija tokia, kad mes, nu, nėra
kolektyvinės gynybos 100% garantijos. Aš
manau, kad jį yra, bet jeigu darom
scenarijų, tikrai reik turėt B
scenarijų. B planą reik turėt, ta
prasme, ne ne Ruginienės, bet nes jo
nėra, bet bet B planą tikrą tai jį
reik turėt. Tai kaip tada ką mes vat,
pavyzdžiui, vat žinom, kad po trijų metų
puola, ane? Ką mes pirktume dabar?
Įsigytume, kur stiprintume, ką darytume,
ar ne? Ar tai darytume kaip dabar darom,
ar kažką kitaip? Nu, atsakymai būtų
truputėlį galbūt netgi kitokie ir
jebūtinai divizija pilna operacinio
pajėgumo būtų tas prioritetas, jisai
būtų svarbu ir toliau. Bet pirmiausia
gynybinė linija, fortifikacijos, visas
kova su bepiločiais orlaivais, pačio
pajėgumo stiprinimas, radioelektroninė
kova, mobilūs prieštankiniai, prieš
sunkią techniką nukreipti ginklai ir
teritorinės gynybos pajėgų kaspo
aprūpinimas. Nu, aš čia taip jau kelias
kryptis jau iš Tai čia jau būtų va ką
jau kas su Ukrainoj ir vyko, ar ne? Čia
jau būtų ta kryptis, link kurios mes
turėtume eit. Tai nežinau, Skirmant, ar
atsakiau į to klausimą?
Jo, atsakiau. Aš irgi labai trumpai,
kadangi ne pirmą kartą diskutuojam,
galvoju, kaip čia padaryt, kad ta
diskusija dar įdomesnė būtų, kažko naujo
jie būtų. Aš puikiai suprantu tą idėją,
kad, žinai, tas, kas buvo daroma Irane,
kaip įsivaizduoja NATO karą, kad būtų
pilnas dominavimas ore viršusijos
teritorijos ir tada jau tu tenai eini į
priešo teritoriją, turėdamas iš esmės
galimybę numušinėti oro taikinius ir
tada jau tu a nebeginiesi, kaip sakant,
o naikini jo visą karinį potencialą
turint galvoj dydį Rusijos teritorijos.
Aišku, istoriniai pavyzdžiai rodo, kad
tu ten turbūt labai toli nenueisi, bet
kaip atgrąsymas arba kaip sakykim tos,
jeigu ta reakcija būtų, čia tas
klausimas iš tikrųjų, jeigu jinai būtų,
a, mes matėm, kaip bejėgiškai atrodo,
kai oro erdvė kontroliuojama, kad ir
didelė šalis ten su savo a net
Venesueloj ten milijonas kariuomenė, ar
ne? Tai atrodo, kad tu čia galėtum, bet
tau įžengti teritoriją net nereikia. Aš
tiktai paskutinį dalyką pasakysiu. Ta
tema, kad yra toks terminas
demokratizuotas karas, kad dronai
leidžia padaryti labai lengvas
asimetrines priemones a sudėtingai
brangiai technologijai. Ir mes kartais
galvojam, kad ar ne brangų tanką gali
pigus dronas naikinti, bet dar galima į
kitą pusę galvoti, kad mes a jeigu mes
matytume, kaip vystosi, nu, pažiūrėkim
ten palantyra ir taip toliau, dirbtinis
intelektas su technologijomis karinėmis.
Nu, pavyzdžiui, mes esam apie tai
kalbėję, kad jau dabar išbandytos
technologijos, kaip dronai labai
nesudėtingai. Čia super paprastas
dalykas. Jau dabar yra tas Face
recognition veido atpažinimo sistema.
Na, įskrenda mažas dronas, kuris
kambaryje lengvai išsirenka apšviestame
arba infraraudonieji spinduly taikinį ir
tiesiog nutupia tam taikiniui ant petės,
ar ne? Tai kai tu pagalvoji, pavyzdžiui,
jeigu Rusija turėjo, nežinau, 1000
žmonių naikintinų Ukrainoj, tai galbūt
tau po trijų metų net fiziškai eit
nereikės. Tu paleidai dronui spėčių,
kurie tuos 1000 žmonių sunaikins labai
greitai ir nebūtinai sprogimais, galbūt
ten kokiais nors užnuodytais
radioaktyviais dalykais ir taip toliau.
Ką aš bandau pasakyti, ar ne? Mes
žiūrim, pavyzdžiui, Kiniją, kai Kinija
pradeda kalbėt, kad žiūrėkit, mes
testuojamės ten vos ne, žinai,
humanoidus robotus ar ar panašias
sistemas arba ten kokią nors Boston
Dynamics Amerikoj ir tu pradedi
greičiausiai suprast, kad tas karas
jisai gali būt visiškai kitoks, ar ne?
Kad tai, kad robotai bėgios ir gaudys
fiziškai žmones, kuriem bus labai
sudėtingai apsisaugot matricos
scenarijus, jis nebėra visiškai ne ne
nerealus. Nes dabar, kai kalbama, sako,
jeigu būtų taip, kad NATO sureaguotų
netinkamai, tai Lietuvoje tas karas,
jeigu mes priešinamės, greičiausiai būtų
labai paprastas. Mes greičiausiai visi
nueitume į miškus arba į sugriautus
miestus. A būtų pavienęs nedidelės
grupės, visureigiais važinėjančios,
jeigu mes jų turėtume. Ir tas karas, nu
vėlgi čia, žinai, kai sakai, kad NATO
nesureaguos, tu supranti, kad ar
Lenkija, ar Skandinavija, ar Baltijos
šalys, jos surištos. tu gali kažkiek
nereaguot, bet tu supranti, kad tu,
žinai, tai va, tai tai jis būtų toks,
bet ta prasme koks jisai bus,
pavyzdžiui, po trijų ar penkių metų,
žiauriai įdomus ir ir didelis klausimas.
Ir dabar, ypač kai Amerika sako, mes
trečdaliu Trumas, aš nežinau, ar jis tai
padarys, ar ne, trečdaliu didinam savo
kariuomenės finansavimą, tai tu turbūt
supranti, kad tai greičiausiai nėra
tiktai dar papildomo to mahaukų kūrimas,
ar ne? Tai greičiausiai yra tos visos
visiškai inovacijos. Bet ir paskutinis
dalykas, bet šiaip tai apie tą patį
dirbtinį intelektą kalb kalbant, ar ne,
tai galbūt mes iš viso esam ant pakopos,
kai viską jis išspręs, ta prasme, jis
perims čia kontrolę žemėj, jis išspręs,
kad žiūrėkit, čia jie pykstasi,
kariauja, mum trukdo, ar ne? Kam mum čia
reikia tokio dalyko kažkokią
evoliucionuosim tiesiog, ar ne? Kaip mes
beždžionės į narvus uždarėm ir ir tigrų
nebeliko, kurie žmonės valgo, tai jie
gal ir mus taip suvaldys.
Bet dar likim prie pamokų Lietuvai karo
Ukrainoj.
Tai dirbtinis intelektas, taip, aš
manau, viena viena iš krypčių, kur mes
privalom jau būt įžengę ir ir jisai
veiks mus mus ne tik mūsų darbo rinką,
bet ir mūsų kariba. Ir čia tikrai yra
ateities karybos klausimas. Ir yra ta
dilema, kad investuokit tai, kas po
penkių metų bus aktualu. Bet vat iš
Ukrainos prsivežant, kokios po vieną,
dvi tris pamokas esminės Lietuvai, ką
mes turim į ką turim atkreipt dėmesį ką
turim daryt? Suprasdami galbūt, kad ir
karas būtų vėl kitoks ir technologiškai
kitoks matyt ir galbūt taktiškai kitoks.
Bet vis tiktai kokias dvi trys
rekomendacijas kiekvienas pasiūlykit
Lietuvai?
Pirmiausia pasakysiu taip, kad
neprisigaminkim į sandėlis labai daug
dronų, nes jie gali niekam verti būt po
trijų metų ar dviejų ar net po pusmečio.
Mes net nežinom kaip dėl dirbtinio
intelekto. Tai nu gal visai
nepasikliaukim tuo. Gal mes žmonės esam.
Tai o tankai, manau, jie vis tiek
reikalingi. Viskas kompleksiškai
dėliojasi, aviacija, tankai, oro gynyba.
Bet turbūt reikia ruoštis taip, kad mes
sektume, kas vyksta Ukrainoj ir
sugebėtume greit persiorientuot į tą
momentą, jeigu įvyk ateitų ta diena X ir
tom technologijom naudotumėmės
tos dienos. Tai va, toks būtų siūlymas.
Skirmintai, tavo rekomendacijos?
Aš tai sakyčiau gal ne tiek
rekomendacijos, kiek pamokos. Tai pirma
pamoka, kad mes visiškai nežinom,
visiškai nežinome, kas būtų Lietuvoj a
atėjus dieną X, prasidėjus karo
veiksmams. Mano galva, ir Ukraina tą
stipriai rodo ir tai gali būt ir į
vieną, ir į kitą pusę. Pavyzdžiui, kai
aš skaitau apklausas, kiek žmonių su
ginklu rankose eitų ginti Lietuvos, aš
suprantu, kad tai yra a nu tokia pati
apklausa, kaip pavyzdžiui, kiek žmonių
gintų moterį, kurią penki chuliganai ten
muša gatvėje rankose dar turėdami
peilius, ar ne? Tai tu turbūt sakysi,
kad 99% atsakys, kad gintų. O kokia ta
būtų realybė, pamatytum. Tai vat čia
vienas viena pamoka yra. Aš labai
tikiuosi ir žinau, kad tikrai tie
dalykai skaičiuojami. A kaip reikėtų
elgtis nuo juodžiausio iki
optimistiškiausio scenarijaus. Ukrainos
scenarijus, beje, yra, mano galva,
optimistiškiausias. Tai yra, jeigu
Lietuva nepasimeta, jeigu čia neįvyksta
masinė panika ir jeigu NATO pakankamai
operatyviai reaguoja, tai iš esmės mes
galim turėti visiškai kitus scenarijus
negu dabar istoriškai. Mes žiūrim į tuos
labai liūdnus scenarijus, ar ne? A, ir
Baltijos šalių okupacija, ir kas čia
vykdavo per pasaulinius karus. Tai, a,
gali būt, kad tie scenarijai visai
liūdni būtų tai pačiai Rusijai,
pavyzdžiui, nu, čia vienas dalykas. O
antras dalykas, tai a inertiškumą savo
mažint. Tai aš visą laiką galvoju čia
kaip, pavyzdžiui, prekyboj, biržoj, ar
ne, kad, nu, nežinau, tu gali nusipirkti
Bitcoiną ir tikėtis, kad jisai 10 kartų
pabrangs. Šiaip visai neblogas
variantas. A, bet gali pagalvoti dar
apie tai, kad OK, galbūt reikėtų pirma
pamąstyti, kaip apsaugoti, ką tu dabar
turi arba, a, auginti kapitalą kažkaip
labai saugiai, o paskui žiūrėti apie
didesnes rizikas. Tai mintis turbūt būtų
tokia, ar ne, nu pamąstyti iš tikrųjų,
ką aš daryčiau tokių tokioj situacijoj,
ta prasme, turėt, nu, nežinau,
pavyzdžiui, individualiuose namuose
žmonės gyvenantys, kiek jų dabar šiuo
metu turi generatorius? Didelis
klausimas. Berta tą generatorių turėti
įvairiom situacijom, bet karo situacijai
taip pat. Kiek žmonių čia aš save
įskaitant moka naudoti šaunamuoju
ginklu? Čia yra vėlgi naivu man ir
kariuomenėse kariuomenėj sako žmonės,
kad jeigu tu nuėjai ir išmokai pistoletu
šaudyt ir gavai licenziją, tai vargu ar
tu labai būsi super. Tu būsi arčiau, bet
bet vargu ar tu būsi labai naudingas
mums. Bet, pavyzdžiui, aš visai
pakeičiau savo požiūrį apie medžiotojų
burrelius. Galvoju, reikia ne gyvūnus
eit šaudyt, ar ne? Bet galėtume,
nežinau, šaudyklų daugiau turėt. Žmonėm
už dyką padaryt galimybę išmokyt
naudotis optiką, naktinę optika.
Padarykim kokias nors pramogas, kur ne
žvėris šaudai, bet taikiniai kažkur yra.
Ta prasme, supranti, ką aš bandau
pasakyt? Labiau įtinklinkim, įtraukim,
sukurkim, kad, žinai, ten vyrų komanda,
vat mano draugas žuvės, snaiperis pirmas
išėjo. Beje, jo, a, jo Dovydas yra jo
brolis, jisai specialių operacijų
pajėgose dabar tarnauja. A jo žmona yra
ukrainietė, o vat jo žmonos sesė, nu, ta
prasme ten brolis, žodžiu, sesės vyras,
taip sakykim, ar ne, verslininkas buvo
ir taip toliau, bet jis buvo
medžiotojas. pirmas išėjo, turėjo savo
ginklą. Tuo metu jam niekas nieko
nedavė. Aš atsimenu su juo kalbuosi, mes
jam ir vežėm ten ir autobusiuką, paskui
avokaciją ją naudojo ir taip toliau. Na,
jisai sėdi tuo metu pas saloj, ten irgi
speciali ten infraraudon, sako: "Žiūrėk,
mes šaudom, ar ne? Mes ten skaičiuojam,
ar ne?" Ten, sako čečėą, jeigu šaud, nu,
sumedžiojam, ar ne? Tai mes černu
vadinam jį, žinai. Aš sakau, bet kaip nu
kodėl, sakau, čia nu sako musulmonai
nevalgo, žinai, kiauliennos. Bet sako, o
ir t ir sako, žiūrim ten toliau. kažkas
ten briedis, kažkas vilkas, ar ne? Jie
ten susidėlioja. A ir beje, jisai žuvo,
bet žuvo jis ne ne kaip snaiperis žuvo.
Paskui jisai jį pervedė dirbti su
technika. Jie ten mes dar atsimenu
rinkom Facebooke yra likęs ir surinkom
jiem ten kažkokį kraną reikėjo pirkt ir
panašiai. Padėjom ir vat vėl
bombardavimas ir ir žuvo. Tai bet ką aš
bandau pasakyt, tai va tokie dalykai.
Man yra pamokos, kad, e, leiskim ten
įsitraukt labiau, ar ne? A išmokim,
pavyzdžiui, dabar kapčiamiesčio tos
pamokos, ta prasme, koks absurdas, ar
ne? Ten tu turi kariauti kažkokį be galo
didelį informacinį karą a sprendžiant
visiškai elementarų dalyką, ar ne? Tai
čia irgi pamokos, kad tu iš vienos pusės
turi susitarti. Dabar aš, pavyzdžiui,
pasižiūrėjau 51.000 už ten moralinę
žalą. Aš galvoju, vau, sumokėkit man
51.000 1000 už moralinę žalą ir rinkos
kan nupirkit butą parduoda iš
kartoonasolės
ta prasme jo tai ir dažna žmonės tu tu
supranti, kad tie žmonės visai puikiai
išsispręs, bet ką reikėtų daryti
greičiau, a efektyviau, ta prasme
pradėti vėlgi ten žmones, kurie aiškiai
veikia, žinai, prieš prieš valstybę su
jais irgi tvarkytis, tai va tos pamokos,
jos būtų jos jas dabar reikėtų vat
padaryti tuos namų darbus, ar ne? Tada
tos karo pamokos būtų, man atrodo,
paprastesnės šiek tiek. Jo, apie mūsų
visuomenės būklę dar truputėlį prieisim,
nes čia po to grįšim ir dėl
Ar tu juokauji, kiek mes laiko jau
kalbam?
Tai mes tik pradėjom dar skirant. A aš
porą dalykų, nes aišku kompleksiškai
irgi vertinu tas pamokas mums mūsų
valstybei, bet aš pasakysiu du dalykus,
du dalykus svarbius. Tai pirmiausia
visuotinė gynyba. Mes jau šitą terminą
girdim. Aš kiek galėjau, tiek jį
populiarinau. Jis po truputį
užsisukinėja, bet aišku dar suvokt, kas
tai yra, tai yra, nu, dar reikia daug
daug pastangų ne tik suvokiant, bet ir
išmokstant, pasiruošiant pagal
visuotinės gynybos principus. Tai
pirmiausia karine gynybine prasme, ar
ne? Tai kuo daugiau žmonių įtraukti į
gynybą. Tai ne tik divizija, ne tik
brigados, bet ir dalis visuomenės, kuri
žino savo vietą X1. Tai įgūdis Valegin
šalį. Čia jau širdis ir ugnis, širdi ir
vieta gynybos planuose. Tai čia
komendantūros, šauliai integruojasi ir
visa kita. Čia mes vat šitą turim
išsispręst, nes dar tiktai dar tapom tą
visą paveikslą. Bet visutinumas yra ir
gyvybinių funkcijų užtikrinimas. Kitaip
tariant, pavyzdžiui, nu, karo medicinos
visa problematika, ar ne? Ir ne tik
sveikatos sistemos pasiruošimas tam, bet
ir žmonių žinojimas, kaip elgtis vienu
ar kitu atveju, kritinės infrastruktūros
a sakykim taip apsaugojimas kiek įmanoma
nuo pirminių smūgių, kurie tikrai bus
sudui. Tai, pavyzdžiui, šitoj vietoj
energijos autonomijas, nepriklausomi
šaltiniai, kuo daugiau decentralizacijos
mūsų valstybėj ir taip toliau, kuo
daugiau kažkur po žeme sprendinių ir
taip kalbant apie generavimo pajėgumus,
nes čia iš karto bus, žiūr silpniausia
NATO, visoje NATO vieta yra oro gynyba
ir ne tik nuo dronų, bet ir nuo
konvencinių įprastinių oro grėsmių. Tai
yra, jeigu vat, pavyzdžiui, a, o kodėl,
pavyzdžiui, mums dabar nereik nereiktų
šiai minutei investuot į naikintuvus, ar
ne? Nors yra minčių, todėl, kad jų yra
pakankamai NATO erdvėj ir jeigu reikės,
jie ateis. O ant žeminių oro gyin
sistemų, tai yra vat antibalistinių,
vidutinio nuotolio, jų procentas yra
labai mažas to, ko reikia Europoje ir
visoje NATO. Tai čia yra vat vėlgi va tu
pasiekt tuos tikslus, ar ne, kur reikia,
kur investuoti ir taip toliau. Bet tai
va čia yra vat tas visutinumas. grįžtu
prie to, kad reikia vat sistemą, visą
valstybę ruošti tam. Jau nekalbu apie
civilinę saugą ir kiti kiti dalykai. Ir
dar vienas labai svarbus dalykas,
sutinku, kad į lentynas mes drono
neturim prisipirkt, bet ekosistemą
bepiločių orlovių ir kovos su
bepiločiais orloviais tą turim sukurti.
Tai yra pirma kariuomenės poreikis, tada
yra pramonė, kurią mes turim be piločių
ordų pasaulis ir tada mokslas su jų
inovacijom ir testuojasi Ukrainoje ir ta
ekosistema iš principo leidžia tau
neatsilikt
būti procese, ar ne? Ir pasidar
pasigamint privalom Lietuvoj bent
bazinius dalykus. Sprogmenų gamyba turi
vykt Lietuvoj, jos nėra. Minų gamyba
turi vykt Lietuvoj, jos nėra. su dronais
jau galim judėt ir turim kažką, ar ne?
Tai vat šitie dalykai yra baziniai. Kuo
mažiau priklausomybės nuo globalių
tiekimo grandinių. Nu vat ir dabar aš
pereinu per kil klausimą jau scenarijai
prieš mūsų a prieš mus galimi, ar ne?
Na, pavyzdys, mes dažnai kalbam, vat ir
Skirmantas paminėjo, įvyktų kažkas ir
tada kažkas duotų smūgį Rusijos
Federacijai, tarkim, ane? Bet
pastebėkit, yra daug dilėjimo aprašymų
ir daug tokių įvairių scenarijų
aprašymų. Masala, paskutinis kūrinys
vokiečių analitiko, vienas stipriausių.
Jis parašė tokią trumpą knygutę apie 28
metų simuliaciją. Jūs tą girdėjot 100
kartų, bet jis labai detalizai aprašė
Narvos scenarijus, ar ne? Rusai ateina,
daro pratybes prieš tai, paima narvą ir
paima dar vieną salą ekspedicinėm
pajėgom, ar ne? Ir sustoja ir sako:
"Mums to užtenka,
mes daugiau neisim, bet jeigu jūs mus
bandysit pulti ir atsiimti, mes tada
panaudosim branduolinį ginklą." Nu, kaip
visada tą eskalacinį laiptelį kelia. Ir
netgi derybose dėl narv sako, mes dar
ištrauksim, jeigu jums OK visa tai, ką
mes čia padarom, mes dar iš tos salos
išeisim. Nu tai ir tada jis aprašo, kaip
vakaruose svarsto procesą, ką čia daryt,
žinai, ar čia pulti, kur eit, va ką už
tai daryt, bombarduot Maskvą ar išvalyt
narvą, ane? Nu, vat klausimai, vat čia
yra va tie momentai, kuriuos mes turim
turėt visą laik nuolatų. Žiūrėkit, jie
sako, kad daugiau nebeeis, tai gal ir
gerai čia dėl tos narvos ir taip 88%
rusų tenais, tai gal ir ne visą laik su
tautinėm mažumom buvo problemos pas
estus, nu, žinai, vat prasidėtų tie
naratyvai, iškiltų. Tai kokius
scenarijus matot ir pavojingiausius
mums?
Yra daug ir vidinių grėsmių,
e, manyčiau, pavyzdžiui, mes dabar
puolam, kuriam komendatūras tenai,
stiprinam šaulius, priėmam kadrus. A, o
mes tuos žmones patikrinom,
kurie ateina į komendatūros,
tai gali būt agentai kažkokie. Tai
dabar jau a patikra stiprės tiek dėl
šaulių sąjungos.
Nu, aš turiu pavyzdžių, kur didelis
vatnikas yra atėjęs į vieną komendatūrą,
tai
paliksit paskui pavardę Laurino. Gerai,
aš tą norėjau pasakyt.
Tai va, tai šičia irgi reikia žiūrėt.
Pasižiūrėkit, kokie socialiniuose
tinkluose mūšiai vyksta. Tai
baisu. Antras dalykas, kaip mes nenorim
eit balsuot, jauni žmonės, man irgi
baisu, kaip pasakyt, nors aš anų laikų,
bet tikrai aš nelaukiu anų laikų. Aš tai
jaunimą agituočiau, kad eit balsuot
daugiau pirmiausia, kad mes įsirinktume
tas jėgas tikrai pasaulietiškas ir
demokratiškas,
neapsimetusias demokratinėm jėgom.
Va ir žiūrėkim, kaip pasakyt, tas 50%
kur neina į rinkimus, tai
kitos tos kairiosios jėgos, galim sakyt
prarusiškos,
jos aktyviai labai bando juos įtraukti į
rinkimų į rinkimus. Tai vat
turbūt tas yra. O dėl to, kad kariaut ir
kada ateitų diena X, tai mes gi žinom,
kad išeina turbūt gal kokie 5-6% tiktai
tų žmonių, kurie stoja į savanorių
gretas. Bet tai kitų nereikia smerkt,
kiti žmonės irgi gali daug ką prisidėt,
nebūtinai pasiimt tą ginklą. Gali ten
dronus surinkinėt, gali žvakes apkasų.
yra daug visokių darbų, tinklus
kamufležinius spint, tai,
e, mes kiekvienas galim atrast save,
e, šitoj gynybinėj
erdvėj, tai ir ieškokim, nemiegokim.
Aš tai esu mąstęs, ar ne? Tai kadangi
mes pradėjom nuo to, kad labai sudėtinga
bandyti lįsti Putinui į galvą, nes jis
daro sprendimus, kurie yra dažnai
irracionalūs arba jam pačiam vienam gal
atrodo jie racionalūs, tai aš sakyčiau,
mum reikėtų iš kitos pusės žiūrėt, ar
ne, kokios yra kokie trys didžiausi
grėsmės scenarijai mums, kas mum būtų
pavojinga labai stipriai. Tai pirmą
vietą aš statyčiau a fragmentaciją
regione. Mes turime neįtikėtinai stiprų
kaimyną Lenkiją, kuri žiauriai startuoja
su ekonomika. A ten, ar ne, trilijonas
dabar ir ten vos ne su Jungtine
Karalyste yra lyginama ir panašiai. A
turi stiprią kariuomenę. vėl ten
klausimas ir aš, pavyzdžiui, kai
girdžiu, čia dabar buvo tie garsūs keli,
mano galva, tai yra visiškai
informacinės, dezinformacinės atakos,
bet a berods Špygelis, ar ne, darė ir
karinę karinį žaidimą, kur maždaug kiek
ten 15.000 tū paims Marijampolė, nes
Vokietijos brigada nepajudės, nes bus
užrakinta savo dislokavimo vietose.
Tokie, nu, absurdai tokie, ar ne? A, bet
ten buvo taip pat dar buvo keletas
modeliavimų, kur Lenkija nesikištų,
jeigu prasidėtų karas Baltijos šalyse,
nes bijotų smūgio sau ir tada tai
atiduotų, reiškias, galimybę a Putinui
pasiekti to to, ko jis nori. Žodžiu,
vėlgi, jeigu mes taip svarstom, tai tada
mes galim sakyt, kad ir NATO nesikišto.
Tai vat esminis momentas. Lenkija,
Suomija, Skandinavijos šalys, ar ne? Vat
Danijoj neseniai lankiausi. A su Gidu
kalbėjom, nusivedė jis mus į šiaip
kalbėjom apie antrą pasaulinį karą. Čia
irgi taip filosofiškai pamąstyt. Jisai
sako, a, nu, kaip Danija kariavo ten
dieną ar dvi. Žodžiu, mes pradėjom
kariauti, paskui mus nacija užėmė, nu,
ir mes viskas ir pasidavėm. Nu, bet už
tai vat graž gražūs miestai, viskas
išlikę į Daniją nuvažiuoja laimingi
žmonės ir panašiai. Bet sako paskui
problema buvo. O sakau, kokia ta
problema buvo? Nu sako dėl to, kad kai
mus jau vadavo, tai buvo, reiškias a jau
viena iš salų Danijos buvo užėmusi
Sovietų Sąjunga ir britai ir kas pirmas
išvaduos. Ir sako: "Mes labai tikėjomės,
kad britai mus pirmi išvaduos, nes jeigu
išvaduotų Sovietų sąjungą, tai išvaduotų
taip, kaip Lietuvą." Ir britai spėjo. Nu
ir vat istoriškai susiklostė. Dabar irgi
jis, pavyzdžiui, nuveda mus į karo ten
muziejų ir jisai sako: "Mes turime
specialią ekspoziciją Kopenhagoje." Ir
ta ekspozicija pasakojama yra iš trijų
pusių. Iš naci kareivio pusės, ten
tokios komunistės, partizanės,
sovietinės pusės ir iš danų, a, danų
kario pusės. Ir sako: "Mūsų idėja
parodyti, kad nevienareikšmiškai karas
traktuojamas." Aš sakau, jūs atvažiuokit
į Lietuvą ir nueikit į mūsų genocido ten
rezistencijos KGB muziejų, pažiūrėkit
gyvulinius vagonus, kiek žmonių nužudyta
ir ir išnaikinta ir pamatysit, kaip
nevienareikšmiškai traktuojama. Sakau,
tai čia bet dėl ko aš prisiminiau
Daniją, ar ne? Dabar jie visiškai
pakeitę yra bent jau retoriką ir ir
požiūrį, stipriai remia, labai stipriai
remia Ukrainą ir sako: "Mes tos klaidos
nekartotume." Iš esmės skandinavai sako,
mes įsitrauktume. Ir ką aš bandau
pasakyt, pirmas scenarijus turėti
maksimaliai gerus santykius. kai kuriais
atvejais aukoti ekonomiką. Tegul čia
ateina kuo daugiau kažkokių investicijų.
Čia buvo apie tą ŽEVroną kalbėta. Aš
pats nesu į Žigačius, atsimenu važiavau
ten ilga istorija, bet pats nesu už
skalūnų technologijos. Man atrodo, jos
žalingos aplinkai, bet kartais
pagalvoji, ar geriau aplinkai žalingą
technologiją, ar turėt didelį gigantą,
kuris turi didelį interesą a šitą
teritoriją gint ir taip toliau. Žodžiu,
čia vienas dalykas. Antras dalykas,
nekonvencinė grėsmė, tai yra visa tai,
kas vyksta šiuo metu,
informaciniai karai, politiniai dalykai
ir panašiai.
Tingiu atidarytelą temą, tai tiesiog
pasakysiu, kad nuosmūkis yra didelis,
mes matom visus korupcinius skandalus ir
taip toliau. A kažkas tuo pasinaudos. O
kas yra karas išvis? Kam reikalingas
karas? Kam jus reikia kažkam žudyt? Jūsų
net nepažįsta niekas, ar ne? Karas tai
yra politikos pratęsimas, savo valios
primetimas priešininku, ar ne? Nu tai tu
ją gali primesti karinėmis priemonėmis,
tu gali ją primesti politinėmis
priemonėmis. ir politinis priemonės. Ne
šiaip, kad mes taip banaliai, buitiškai
mąstom, ar ne, konservatoriai laimės, ar
Žemaitaitis laimės, ar ar ten Skvernelis
laimės, ar ten socdemai laimės, bet mes
galim fundamentaliai turėt visiškai
kitokią, mes galim turėt politinės
sistemos eroziją, ar ne? Pavyzdžiui, mes
dabar čia kalbam kokie nors LRT
klausimai, ten kažkas reguliuoja, ten
kažkas kažką pakeičia ir taip toliau, ir
taip toliau. Ir mes galim turėt
kažkuriuo metu, pavyzdžiui, nu vat
kažkokia ekstraimali situacija. Mes
galim konstituciją pakeist, mes galim a
kažkokias pradėt politines laisves
riboti, visuomenės laisves riboti. Ir tu
tu gali labai stipriai nueiti. Sakau,
mes daug kartų man teko vat su Andrium
Kalindra bendrauti ir ir ir Dbilisi a
kalbėtis, kai mes į Sakratvelą vykom,
jis buvo ambasadorius tenai. Ir kaip
atrodo, ar ne, kad iš visų Europos
Sąjungos šalių, kurios yra ne narės,
Sakartvelas gavo turbūt didžiausią
paramą. Tada Georgi Andream, Gruzijos
svajonė, a, pakeičiama visiškai kryptis
ir dabar žiūrėk jau su Rusija mes
draugavujam. Tai čia yra didelė didelis
pavojus. Nežinau, kaip nuo to gintis. A
ir ir trečias paskutinis scenarijus mum,
tai tada jau konvencinės grėsmės. Tai
čia, man atrodo, kol kas viskas yra
geriausia. Jeigu mes pasakytume
nuleiskim rankas, atlyginimai ir
pensijos yra svarbiau negu išlaidos
gynybai. A išlaidos gynybai būtų
neefektyvios. Čia vat tie dideli
klausimai dėl braziliškų ir lėktuvų ir
visų kitų dalykų. Ta prasme labai
norėtųsi, kad šitam lygy mes turėtume
labai užtikrintus, aiškius sprendimus ir
visi viską žinotų. Tai vat a būtų
kažkokie susitarimai, žinai, kai yra
blaškymosi, man atrodo, labai blogai,
nes čia yra tas atvejis, kai tu,
sakykim, jauti, kad pas tave gali vagis
įeiti į butą ir tu diskutuoji labai
ilgai, kokio lygio duris darytis ir taip
toliau. Nors iš esmės tu turbūt ne apie
duris turėtum galvoti, o kaip turėtų po
ranka pistoletą ir apsigint nuo
įsibrovėlio. Tai va čia tai va šitie
trys scenarijai. Tai kol kas man tas
trečias atrodo visai mes čia normaliai
tvarkomės ir pirmi du irgi, ta prasme,
ir sistema stabili, ir su kaimynais
gerai sutariam, bet jūs pamatysite, kad
jeigu kažkur pradės va čia braškėt, tada
m tos tos spavojos lygis bus žymiai
didesnis.
Aš porą įžvalgų a dėl konvencinio to
tradicinio scenarijaus. Mes turim vieną
didelį privalumą kaip Vakarų
bendruomenė, NATO bendruomenė, a
žvalgybiniai gebėjimai.
Nuo ko pradėjom šiandien pokalbį? Nuo to
trijų mėnesių a išspėjimas prieš tris
mėnesius iš amerikiečių dėl karo
Ukrainoje pradžios pilno mąsto. Tai
demonstracija ir pavyzdys, kokie yra tie
gebėjimai ir jeigu jie veikia, jie
veikia NATO lygmeniu. Tai yra didžiulis
išankstinio įspėjimo mechanizmas. tie
visi va tos pratybos visos, ane, kurios
simuliacijos, kur Špygelis va čia aprašė
ir taip toliau, jos eliminuoja
išankstinį spėjimo mechanizmą, kas yra
didžiausia esminė klaida tokio
scenarijaus. Tai kitaip tariant,
šiuolaikinė žvalgyba, ypač amerikiečiai,
britai, po truputį investuoja vokiečiai.
Kubilius irgi tą bando daryt europiniu
mastu. Ten buvo toks didžiulis europinis
atsilikimas, jis dar ir yra. Bet čia yra
ta vieta, kur mes stipresni už rusus. Ir
mes jau atskiriam, kada pratybos, kada
raumenų demonstravimas, kada yra realus
telkimas pajėgų nepagąsdinimui
kažkokiam, o realiai karinei
intervencijai. Todėl tokio pilno mąsto
didelė intervencija, ar ne? Net yra,
jeigu darom prielaidą ir turbūt teisingą
prielaidą, kad Baltarusija yra satelitas
visiškas ir forpostas Rusijos karinis,
vis tiek telkimą mes perskaitysim.
Laurynai, bet Lesmant nutraukt, aš
atsiprašau, pirmą kartą tai padarysiu,
bet visai neseniai žiniasklaidoj
pasirodė nuotrauka labai aiškiai cetina
nuotrauka. Stovi dvi oriesnik sistemos a
Baltarusijoje šalia kyla karinė bazė.
Tai yra ne feikas, tai yra realybė. Man
klausimas, pavyzdžiui, kodėl teoriškai
negalėtų kokie nors ukrainiečių dronai
sunaikinti ošnik sistemas? Mes sakytume,
mes nieko čia dėti, a, štai kažkas
atsitiko ir taip toliau. Aš ką bandau
pasakyti, kur kur man yra visą laiką
pavojas? Atsimeni, kas vyko, kai telkėsi
kariuomenė prie Ukrainos sienos? Visi
sakė: "Tai čia mokymai, jie savo
teritorijoj daro ko nori." Dabar mes
pasižiūrėkim, skandinavai dėl ko labai
verkia ir kelia paniką, nu ne paniką,
bet sako: "Žiūrėkit, raudonų lempučių
daug aplinkui, ar ne? Ta atkurta
Leningrado apygarda, jie realiai
statosi, darosi ir panašiai. Aišku, tu
gali sakyt, kad galbūt tai yra feikas,
bet tada man kyla klausimas. Čia tos
pačios kovos. Jeigu tu matai, kad tavo
priešininkas labai aktyviai jau tuos
dalykus daro, ar tu lauki, kol ten
fizinė jėga atsiras kariuomenė, ar tada
tu kažką turi maksimaliai daryt, kad,
nežinau, trukdyt jam ir panašiai.
Taip, maksimaliai daryt ir kurti
patikimą atgrąsinymo ir gynybos
architektūrą, bet tai, kad ten jie to
tuos planus turi, tai aš neneigiu, bet
žvalgyba jinai pajėgi atskirt, kada tie
planai jau bus realiai realizuotiniai.
Va ką aš noriu pasakyt. Ir čia, aišku,
negalim užsiliuliuoti, gali būt įvairių
scenarijų, todėl, tarkime sunkia
technika tikrai pastebima jos tilkimą,
sakykim taip, kažkokį decentralizuotą
pilkosios zonos variantą, ar ne,
intervenciją išbandyti penktą straipsnį
toj pilkoj zonoj. Ten gali būt
sudėtingiau šiek tiek pastebėt, bet šia
prasme noriu pasakyt, kad nebus va taip,
kad rytoj, suprantat, vat ką noriu
pasakyt, vat, ar ne, nes mes dažnai
darom prielaidą rytoj ką darysi, kur su
šeima, kas šeima darys, ką tu ir
panašiai ir taip toliau. nebus taip va
rytoj ir tada NATO planus, aš čia
truputėlį kalbu už kolektyvinę gynybos
sistemą ir ir aišku ukrainiečiai šitas
kalbas labai taip rezervuotai žiūri jie
su šypsena priima, bet nepaisant to,
tada tu turi laiko perkelt čia daugiau
pajėgų iš NATO tam kad jinai atgrasytų
bet kokią intervenciją. Suprantat? Čia
yra esminis momentas. Daug vyktų iki
Dienos, daug vyktų iki to fakto
agresijos, daug procesų ir mes turėtume
šiek tiek laiko dar persikalibruot. čia
tą visą atgrąsimo architektūrą. Tai čia
vienas toks geresnės žinias, sakykim
taip, mums, ką aš noriu visą laik
pabrėžt, ar ne? Bet tam svarbu, kad
amerikiečiai būtų a valtije kartu ir
taip toliau. Dabar mes čia turim tos
debatos dėl Amerikos vaidmens,
suprantam, prezidentas sudėtingas,
prezidentas kariauja prekybos karius,
diplomatinius mūšius, yra daug
ideologinių mūšių. Bet jeigu jūs manęs
paklaustumėt, ar tam darbiniam, kariniam
lygmeny viskas vyksta kaip vyko,
atsakysiu taip, viskas vyksta kaip vyko.
Kiekvieną dieną yra keičiamasi
įžvalgybinė informacija ir čia
amerikiečiai yra top top tauta, čia nėra
kokio pakaitalo ir taip toliau. Jie yra
dabar pasako taip, mes truputį mažinam
konvencinį dalyvavimą gynybos planuose,
nes jų dabar naujoj gynybos strategijoj
jie gali kariaut vieną karą, ar ne? Tada
kitam jau yra krepčiai mažiau dėmesio,
bet jie sako: "Mes garantuojam
įgalintojus,
mes garantuojam žvalgybą, antibalistinės
oro gynybos sistemos, tolimojo smūgio
galimybes ir visus kitus dalykus, kas
yra be galo svarbu." Tai konvencine
prasme, jeigu neįvyktų schizmos
kažkokios transatlantiniuose
santykiuose, tai yra dabar, aišku, ne ne
patys turbūt a geriausi laikai, tą reik
pripažint, bet tai yra mes tą laikotarpį
galim sau ramiai, nu išgyvent, sakykim
taip. Bet tie visi va tie dalykai jau
pereinu prie visuomenės iš tikrųjų, e,
kur yra visuomenės armo apraiškų, tas
vyko ir Ukrainoje tas ardymas. T mes
matyt Skirmantai, tu jau truputėlį jau į
tą išėjai ir pats Artūra, jūs paminėjot,
mes gyvenam jau tokioj, na, epochoj ir
žiūrėkit, su parama Ukrainoj irgi buvo
taip. Aš kaip atsimenu 23 metai, ar ne?
Statistika 60% lietuvių buvo tiesiogiai
paaukoję Ukrainai, ar ne? Dabar jau
žiūrėkit jau, ar ne, tas nežinau, ar
nuovargis, ar ar dezinformacija, ar
propaganda priešiška, jau dalis matosi,
ar ne, jau jau priešiškai kalba, ar ne,
jau yra atsiranda tie naratyvai, kuriuos
rusai yra paleidę. Tas turbūt atsiliepia
ir per paramos rodiklius matyt. Aš
įsivaizduoju, vat galit pasakyt ir
papasakot, kaip tą jaučiat. Ar nėra
problema ne tik dėl paramos Ukrainai,
bet ir dėl mūsų visuomenės sanglaudos,
nes mes galim turėt skirtingas nuomones,
tinklingas pažiūras, bet jeigu atsirastų
a blogiausias scenarijus, mes petys
petin ten Šaulių sąjungoj galėtume stoti
kautis su ten su priešu, ar ne? O bet
gali būt, kad yra jau dabar dalis
visuomenės, kurie ne nebe nebesijaučia
šitos visuomenės dalimi. Jie galbūt
daugiau priklauso rusiškam pasauly.
Ką aš galiu pasakyt dėl paramos? Tai
pradžiai į Ukrainą remt važiuodavom į
mėnesį du kartus. Gal būdavo atveju ir
daugiau, net paskui pasidarė jau kas
keturias savaites, kas mėnesį. Dabar
turbūt kas du mėnesiai išeina surinkta
visą paramą. Neužmiršiu pirmom dienom,
kai Panevėžyje prie Cido arenas stovėjo
atvažiavęs sunkvežimis ir buvo sakoma,
kad tenai renkama dialų, šiltas, šiltus
drabužius, viską. Tai per dvi valandas
jį užbubino. Aš kol žmona su rinka
nuvažiavau, net nebepriėmė.
Tai va ta ir tokia parama,
kaip žmonės sako: "O mes pavargom nuo to
karo. O kaip tam kareiviui, kuris
apkasuose tenai iki kelio vandeny va
dabar bus pavasarį, jis tų ir sakyt: "Aš
irgi pavargau, aš nebekariausiu,
nebeginsiu savo šalies, bet su jais, kai
nuvyksti ir kariškiais, karininkais ir
eiliniais kalbi, tai tikrai pilni yra
pozityvo.
Nei vienas yra man tikrai nepasakęs, kad
pavargau.
Viskas, grįžtu namo, nenoriu kariauti.
Tai visi, kaip pasakyt, sakė, m kodėl
mano giminės ir mano draugų tiek žuvo,
kad aš dabar grįščiau atgal ir
atiduotumėt tas žemes? Ne, kaip pasakyt,
jie sako: "Tai geriau aš tada eisiu į
Kijevą."
Tai šiaip yra grėsmė didelė tokia
politikam ir politiniam sprendimam. Aš
pasakysiu, yra tokių atvejų, kada
kariškiai per naujo puoštą man matant
akyse į siuntinius dėjo granatas ir kai
kuriuos sprogstamus daiktus ir siuntė į
namus. Tai įsivaizduokit, kokie yra
trofėjiniai arsenalai jau susikaupę pas
gyventojus. Tai
yra baisu, kai pagalvoji, jeigu dabar tą
karą sustabdyti ir atiduoti
priešui tą žemes, nes aš neįsivaizduoju,
kokia būtų situacija pačioj Ukrainoj.
Skriminai, dėl Lietuvos ir ardymo
procesų, tu matai juos, jauti?
Aš kai vat irgi iškilo iš karto pirmą
kartą važiuoju įėjam a į Ukrainą, mes
ten vežam a vėlgi sąrašas, niekada
nerinkau pinigų, bet sakėm, žiūrėkit,
mašinos, a žmonės atidavinėjo, dovanojo
savo mašinas, sąrašas ko reikia. Ir
pirmas vaizdas, kurį pamatai prie
sienos, yra toks didžiulis didžiulis
kalnas. Aš galvoju, kas čia per kalnas,
o ten yra įvairiausi rūbai, dar kažkas.
Ir mums sako, a, nu, nėra parama didelė,
kai tu išsivalai savo spintą seną, ar
ne? Ir čia irgi yra daug dalykų, kuriuos
reikia suprast, kad paskui, ta prasme,
sako, nu, nebevežkit, mes su mes čia
komplektuojam, dedam, bet, ta prasme
geriau ta tuos pačius vilkikus arba
mašinas užpildyti daiktais, kurie kurie
iš tikrųjų duos žymiai daugiau naudos.
Tai čia irgi yra a svarbu suprast, kas
yra svarbu, nu kas yra naudinga, kas yra
nenaudinga. A, pavyzdžiui, daug kas
įsivaizdavo, kad ten, žinai, savo pūkinę
striukę atiduosi kariui nesuvokiant, kad
yra tos taktinės specialios uniformos ir
panašiai, kuriomis šiaip jau yra vakarai
aprūpinę pakankamai neblogai. Dabar
kalbant apie a kalbant apie
palauk, koks klausimas buvo?
Visuomenės Lietuvos būklę.
Lietuvos būklė. Aš klausimas toks, turim
penktą koloną ar neturim, ką daryt su
ja? Kalbėtis,
suprasti?
Žiūrėkit,
ar imtis baudžiamojo kodeksu?
Ne, aš dar prisiminiau, tai aišku, kad
turim ir čia tiek daug kalbėta, bet
paskui kitas dalykas, ar ne, kad
reiškias yra toks terminas feel good
business. A, kitaip tariant, labai įdomu
atskirti, ar žmonės supranta dėl ko
remia, ar ne? Nes labai dažnai yra
situacija, kad tu a tau yra tai svarbu,
ar ne? Tu jauti šiek tiek bejegystę, nes
nelabai ką gali padaryti ir tu skiri
kažkokią pinigų sumą ir ta prasme tu
tikrai jautiesi prisidėjęs ir čia nėra
jokia iliuzija, tu iš tikrųjų prisidedi.
Tai tas labai svarbu, bet tas feel good
business jisai turi vieną didelę
problemą, nes tu vieną kartą tai
padaręs, tu jau gerai jautiesi, ar ne?
Ir tau antrą kartą jau galbūt ne, nu, du
kartus tai padarei, o trečią kartą jau
tu jau jautiesi stipriai prisidėjęs. Tos
paramos reikia nuolatos, ar ne? Ir aš už
tai visą laiką sakau, kad visą laiką
geriau įsivaizduoti apie Ukrainą. Turbūt
dabar jau daug kas taip ir įsivaizduoja,
kad tu iš esmės skaičiuoji, vat jeigu
tavo būtų pasirinkimas, ar ne, ar tu a
sumoki, pavyzdžiui, 100 € per mėnesį
abonentinį mokestį ir eini kariauti
pats, nu, tai labai lengva, kai tu matai
tuos žmones, kuriuos pats remini, nes ta
prasme vat nu irgi čia, žinai, labai
lengva karpyt, bet įsivaizduokit, čia
atveda jum dabar a kiekvienam po karį,
jūs išsirenkat tą karį ir sako: "Žiūrėk,
dabar variantas toks: arba tu eisi
vietoj jo, arba tu jam po 100 € arba tu
jam pirki ten ką jam reikia, ar ne?
Kažkokius. Tai aš garantuoju, kad
praktiškai visi čia sėdintys sakytų:
"Man tas 100 € žiauriai gerai tinka."
Tiesiog kadangi tas atstumas yra labai
toli, kadangi mes iki galo to
nesuprantam ir ypač dar juo labiau, kai
buvo kontrapuolimas, buvo pakilimas ir
daugiau tų vilčių, dabar viskas labai
stipriai stabilizavosi, tai aišku tie
dalykai a išsiplauna, bet aš visą laiką
sakau, kad nu įsivaizduokit, kad tas
saugumo mokestis jum labai stipriai
apsimoka ir kuo Ukraina ilgiau gali a
laikytis. Tai čia, aišku, pirmiausia
vakarų lyderiams yra klausimai, nes aš
suprantu, kad čia yra didžiausi pinigai,
tuo mum labai iš to bus daug labai daug
naudos. O dėl penktos kolonos tai
akivaizdu, vyksta kova dėl protų.
Akivaizdu, kad mes turim daug labai
spragų. Aš čia apskritai sunkiai
suprantu, čia tiek daug dabar būtų
galima kalbėt, ar ne? Sunkiai suprantu,
nes yra valstybės politikos klausimas.
Aš, pavyzdžiui, galvoju kokia nors, a,
efektyvi, a, nežinau, nu, sakykim, ten
kariuomenės strateginės komunikacijos
kažkokie skyriai ir taip toliau. A kokia
nors efektyvi operacija, kuri būtų vat
apie kurią mes galėtume kalbėt. Aš jos
neprisiminsiu. Praktiškai viskas, kas
yra šiuo metu vyksta ant privačių žmonių
pečių. Čia dabar ta gera didelė
istorija, ar ne, su Žemaitaičiu ir su
Karoliu Žukauskiu, kur iš vienos pusės
yra botai, tada kitas žmogus sako: "OK,
privati iniciatyva, mes padarysim savo
botus, ar ne?" Bet tada tu skundi
Facebookui, sakai: "Tais jisai botais
naudojasi ir Facebookas net neskiria, ar
ne?" Reiškias, vieną blokuoja, kito
kažkodėl neblokuoja. Galbūt, pavyzdžiui,
tuos pačius botus, jeigu juos naudot,
galėtų naudoti žymiai profesionaliau, a,
nežinau, institucija, kariuomenė turėt
kažkokį padalinį nedidelį, ypač dabar,
kai mes net nekariaujam kinetinio karo.
Aš įsivaizduoju, kad kai tu pradedi
kariauti, jau yra ugnies linija, yra
visai kita situacija, bet dabar mes iš
esmės ir kariaujam informacinį karą, tai
čia milijonas dalykų, ar ne? Aš galų
gale auditorijos, ar ne? Aš
pasižiūrėjau, man buvo visą laiką įdomu,
kaip atrodo, pavyzdžiui, ten, nežinau,
kariuomenės YouTubeo kanalas ar
panašiai. Tai tarnaujančių yra daugiau
negu prenumeratorių. O tu galėtum
kiekvienam ten, nežinau, šauliui, Kariui
ir taip toliau privaloma tvarka. sakyt:
"Žiūrėk, dabar tu turi prenumeruot ir
dar tu man turi atsiųsti meilu
paskutinio video santraupą, ar ne?
Nesvarbu, bet nepriversi, bet tu turi
padaryt įsitraukt, ar ne?" Tai tos
apatijos atsiras daugiau. A atsiras
daugiau žmonių, kurie kitas dalykas yra
žmonių, čia irgi psichologija, paskutinį
sakinį pasakau, čia be galo būtų galima
kalbėt. Yra tas feel good business, bet
yra žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių
niekada neįsitraukia. Nu, vienas iš
dalykų, tai, pavyzdžiui, man tiesiog
gaila pinigų, aš galbūt tų pinigų daug
neturiu ir taip toliau. kartais visiškai
suprantami dalykai ir žmogui tam tikrą
tam tikru momentu yra blogai, ar ne?
Kiti įsitraukia, aš neįsitraukiau, bet
tu staiga pradedi matyt, kaip keičiasi
informacinis fonas ir, pavyzdžiui,
atsiranda koks nors politikus, kuris
sako: "Tu šaunuolis, kad neįsitrauki!"
Nes tie, kurie aukojo jų pinigus kažkas
ten Ukrainoj pavogė. Pažiūrėk, kokia
korupcija, pažiūrėk, ten Mindyčiaus
skandalas, dar kažkas. Ir staigais
pradeda. Iš tikrųjų aš šaunuolis. Aš
radau savo moralinį pateisinimą. Kodėl
aš neįsitraukiau ir dabar aš galiu
išsitraukti vos ne moralinę vėliavą ir
gerai jaustis, kad neaukojau. Šitie
dalykai jie a jie bus. Tai yra tas
nematomas karas, kuris a kuris turi būti
kariaujamas. Vis sunkiau yra surinkti tą
paramą. Mes irgi esam labai dėkingi, kad
jūs atėjote čia ir žmonės ieško pačių
įvairiausių būdų, kaip padaryti, kad a
kad tos paramos būtų daugiau, bet bet
tai yra faktas. Ir čia yra ne tiktai
paramos klausimas, čia yra bendrai
įsitraukimo klausimas, stojimo į
įvairias organizacijas ir ne tik šaulių
sąjunga, a ta prasme tinklų, ar ne, ką
padarė sovietai, ko ko okupavo Lietuvą.
Aš pats tą labai stipriai jaučiu. Ardė
bendruomenės, ar ne? Ir mes kuo turim
didesnį bendruomenės, reiškias, vienas
kitam padedam, vienas kitą pažįsta,
vienas su kitu bendraujam, tuo yra tuo
esi vieningesnis. Jeigu nieks nebėga, o
tu bėgi, tai tu esi bailys. Bet jeigu tu
gyveni burbule, kur tu esi vienas ir tu
galvoji, koks man skirtumas, ta prasme,
aš pabėgsiu, nieks net nesužinos, nu tai
tada viskas labai greitai subyra. Čia
Rakutis, Valdas taip sakė, ar ne? Kaip
atrodo smėlis Nidoje, ar ne? Ten
pakėlei, papylei ir vėjas nunešė. Ir
kaip atrodo, pavyzdžiui, akmuo, ar ne?
Arba koks nors granitas, į ką tas smėlis
su sulimpa, ar ne? Ir ir ta prasme tu
ten neatidaužysi. Jo, tai vat labai
norisi, kad to granito būtų daugiau ir
vat nėra iškių receptų, ką daryti su
žmonėmis, kurie labai aiškiai ta rodoma
veikla užsiima.
Kasei sniegą, laužė ledą prie namų su
bendruomene?
Labai geras klausimas.
Klausimas.
žinot.
Tai dar kartą labai ačiū ir iki kitų
kartų. Sėkmės.
Labai ačiū visiem susirinkusiem. Tikrai
gausiai ir malonu, kad tiek yra lietuvių
lojalių, kurie palaiko mūsų buvusį
eksministrą ir Ukrainą. Ir Skirmant
ir Skirmantą.
UNLOCK MORE
Sign up free to access premium features
INTERACTIVE VIEWER
Watch the video with synced subtitles, adjustable overlay, and full playback control.
AI SUMMARY
Get an instant AI-generated summary of the video content, key points, and takeaways.
TRANSLATE
Translate the transcript to 100+ languages with one click. Download in any format.
MIND MAP
Visualize the transcript as an interactive mind map. Understand structure at a glance.
CHAT WITH TRANSCRIPT
Ask questions about the video content. Get answers powered by AI directly from the transcript.
GET MORE FROM YOUR TRANSCRIPTS
Sign up for free and unlock interactive viewer, AI summaries, translations, mind maps, and more. No credit card required.